Silva rerum II

O tą naktį jis, niekam nežinant, budėjo prie jos alkovos durų ir tada, paryčiais, ir nugirdo tą negerą karkimą — tai jos kvapas silpnai ir pratisai skverbėsi jai pro lūpas, ir jis buvo daug matęs per savo netrumpą gyvenimą, todėl žinojo, kad tas garsas nieko gera nereiškia, jis reiškia tik viena — kad iš kūno po truputį išeina gyvybė, tad jis, nepaisydamas deramos tvarkos, papročių, mandagumo, pravėręs duris, žengė per jos miegamojo slenkstį, ir taip, ten gulėjo ji, išblyškusi, prakaitu permirkusiame ligos guolyje, prilipusiais prie smilkinių plaukais, nusilpusi ir purtoma negero šalčio, jau nebejaučianti jo prisilietimų, jau viena koja anapus, ir tąnakt, žinodamas, kad giltinė dažniausiai ateina apyaušryje, jis nieko geriau nesugalvojo, kaip tik sušildyti Oną Kotryną pats savimi, ir, spjovęs į luomus, padorumą ir Dievo įsakymą negeisti žmonos artimo savo, jis nusispyrė batus ir taip, su visais rūbais, atsigulė į jos lovą, pasuko ją šonu, prigludo iš nugaros ir savo vienintele ranka apkabino tą mirštantį, vėstantį kūną, daugiausia melsdamasis ir prašydamas Viešpaties jos iš jo neatimti, prašydamas verčiau jį, niekam tikusį senį, mainais pasišaukti, bet ką ten kalbėti, jis ne vien meldėsi ir dabar patsai sau bijojo prisipažinti, bet būtent tąnakt suprato, kas yra pati tikriausia meilė, ir patyrė patį didžiausią, galbūt paskutinį savo gyvenime malonumą — štai šitaip, paprasčiausiai prigludęs, skiriamas nuo Onos Kotrynos tik rūbų ir antklodės, betgi tai buvo tik vieni niekai, nes tąnakt tas kelias valandas jo nuo jo mylimosios nebeskyrė nei jos kilmė, nei jo senas amžius, nei mirę švedai meilužiai, nei teisėti kažkur pradingę sutuoktiniai, nei neteisingas pasaulis, ir jis buvo tikras, jog ryžto jam pakaks ir jų neišskirs net pati mirtis, ir kai jau praaušus jis pagaliau pajuto ją galų gale sušilus nuo jo artumo, tarsi jis būtų jai atidavęs dalį savo gyvasties, kai išgirdo ją vėl ramiai, it vaikas kvėpuojant, kai išvydo, kaip vėl tolygiai kilnojasi jos krūtis su apgamu, juoduojančiu pro naktinių iškirptę, jis nesusilaikė ir leido sau vieninteliu delnu tykiai tykiai tą krūtį suimti ir kelias ilgas it pati amžinybė akimirkas palaikyti ją saujoje it neprijaukinamą spurdantį laukinį paukštelį, kuris įnoringai ir atsitiktinai nutūpęs ant rankos tuoj vėl išsprūs į nepasiekiamai aukštą padangę, tačiau kol tas paukštelis delne, tol tavo valioje, ir vien žinojimas, kad sugniaužęs pirštus gali nusukti jam sprandą, yra stebuklingai saldus.

Betgi Jonas Kareivis buvo tikras, jog tąnakt tikrai išgelbėjo jos gyvybę, nes, vos atsitokėjusi, išgėrusi šiek tiek skaidraus, jėgas grąžinančio sultinio, apie vidurdienį ji, visų nuostabai, ėmė klausinėti, kur dingo tas mažas mielas berniukas, ir niekas nesuprato, kas per berniukas, o Ona Kotryna Norvaišienė ramiausiai atsakė, jog dvaro rūmuose juk ką tik būta mažo berniuko, gal kokių dešimties, su baltu dideliu olandiškos drobės kalnieriumi, ji mačiusi jį pati, savo akimis, ji stovėjusi štai čia, ant slenksčio, o jis tupėjo štai ten, toliau, tiesiai vidury koridoriaus, ir iš visų jėgų, net prispausdamas prie grindų, glostė didelį rainą, kantriai murkiantį katiną, o paskui atsistojęs ir, įsmeigęs dideles rudas akis tiesiai į ją, labai mįslingai prataręs: „Prašom jam pasakyti, kad čia — lygiai tas pat kaip ir ten", ir šitai jai pasakojant ir Marė, ir Benkartėlis net persižegnojo, šnabždėdamiesi, ką visa tai galėtų reikšti, o Jonas Kareivis žinojo: suprato iš tiesų ją stovėjus ant mirties slenksčio ir jį nupurtė pats tikriausias šiurpas; bet dar labiau nei žinia apie paslaptingą katiną rūme jam nerimą kėlė tai, kad visi pasigedo baltojo Zefireko: ir sveikstanti ponia, ir Teofilė dar ilgai, savaičių savaitėm, ieškojo jo tuščiuose negyvenamuose kambariuose, pirmo aukšto menėse ir pusnyse aplink dvarą, betgi Jonas Kareivis žinojo, kad veltui — tąkart grįžęs iš medžioklės tuščiom rankom ar, veikiau — tuščia ranka, jis nė nedvejojo, kad ponios gyvybė vertesnė už to nenaudingo šunėko, laikyto vien tik dėl grožio ir pramogos, o betgi grožio dabar iš jo nedaug buvo likę, vien kaulai ir oda, tą jis galėjo paliudyti vargais negalais viena ranka nudyręs jam kailį, bet viralas šioks toks iš jo, šiaip ar taip, išėjo, ir jis pastatė ponią ant kojų, betgi geriau jai pačiai buvę to nė nežinoti, nes varnos varnom, sraigės — sraigėm, betgi sriubą iš andainykščio numylėtinio ponia vargu ar būtų suvirškinusi, ir Jonui Kareiviui apmirdavo iš baimės širdis, vien pagalvojus, kad ji neatleistų šitam visam reikalui išaiškėjus.