Silva rerum II

Tad ateinančius kelis mėnesius ji pirmiausia susikvietė kelis vis dar gyvus pirklius, ir jie, užsikišę pasmailintas plunksnas sau už ausų ir ant kaklo pasikabinę nešiojamas rašalines, vaikščiojo dabar po namus Arklių gatvėje surašinėdami spintas ir spinteles, prabangius krėslus ir stalus, veidrodžius ir paveikslus, sietynus ir žvakides, netgi paklodes skryniose ir jos senas sukneles, kiekvieną krištolo taurę, sidabro šaukštą, padėklą ar sriubinę; atėjo eilė net ir jos paauksuotam kavos puodeliui, ir dailiems tualeto ir rašymo reikmenims; paskui susikvietė teisininkus, notarus ir liudininkus, surašė savo paskutiniąją valią ir sutvarkė visus lig vieno dvarų nuosavybės popierius; ir visas jos nugyventas gyvenimas dabar buvo sutrauktas į vieną didžiulį tikslų inventorių, kuriame viskas turėjo savo kainą — ir meilės įkarštyje jos vyro kažkada dovanotos brangenybės, ir aukso antpirščiai, ir knygos, ir žemės, ir seni marškiniai, ir fajanso naktipuodis; tada tik liko paskirstyti, kam ir ką ji užrašo. Pirmiausia ji apdovanojo tarnus ir tatai buvo paprasta — grynaisiais, su padėka, kiekvienam pagal ištarnautus metus; pelnas už išparduotus namus keliavo jos maro našlaičiams, ir ilgai galvojusi, kam juos galėtų pavesti, nesumąstė nieko geresnio kaip pasiųsti vieną tarnų su laišku į Šventojo Nikodemo broliją, ir netrukus iš ten į namus Arklių gatvėje atkeliavo vienas iš brolių, nudryžusiu abitu, nukleiptais sandalais, pasiramsčiuodamas lazda — senas, kaip ir Uršulė, rūškanas kaip lapkričio dangus, apkartęs ir pagiežingas kaip pati tulžis, ir kelias akimirkas ji veltui ieškojo tame veide, kurį matė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, bet kokių panašumų su Jonu Kirdėjumi Birontu, mat šisai buvo vienintelis likęs gyvas jo pusbrolis, apie kurį ji žinojo iš nuogirdų, Martynas Birontas, dar jaunutis iš skurdo priėmęs gana priverstinio neturto įžadus ir pranciškonų abitą, betgi tame senatvės dėmėmis nusėtame veide, vainikuojamame seniai skustos tonzūros, nebuvo nieko bendra su kažkada jos mylėtais bruožais ir pradžioje senis ėmė piktai priekaištauti už jo ramybės sutrikdymą, bet kiek atlyžo ir jo veidu praskrido blankus pasitenkinimo spindulys išgirdus, kad pakviestas palikimo reikalu, nesgi ir atgrasiausias giminaitis tampa visai mielas, vos tik ką nors užrašo, o suma čia buvo didžiulė, betgi Uršulė čia pat pridėjo: „su sąlyga, kad…" — ir toji sąlyga, o teisingiau — net trylika sąlygų — garsiai spygaudamos čia pat priminė apie save, mat šviesiausioji ponia Birontienė buvo pasiryžusi Martynui Birontui ir pranciškonams palikti didelius pinigus su sąlyga, kad iš jų bus išlaikomi ir globojami jos trylika vargšų našlaičių, kurių deramu auklėjimu ir išmokslinimu, o pirmiausia — ir čia jai teko sulaužyti savo andainykštę nuostatą apie Dievo registrą — krikštu ir metrikais turėjo pasirūpinti brolis Martynas su dar viena sąlyga, kad jiems prižiūrėti laikys už atlyginimą jos gerąją Oną iki šios dienų pabaigos. Karmelio broliams ji paliko grynais su sąlyga, kad tieji įkurs altariją[98] in perpetuum Birontų šeimos atminimui, jungtinei šventojo Bernardo seserijai ir Šventojo Mykolo Arkangelo bažnyčiai — su sąlyga, kad marui pasibaigus vėl globos neturtingas bajoraites; o likusius pinigus, brangenybes, dvarus ir jų pajamas ji užrašė savo sūnėnui, raitelių rotmistrui Jonui Izidoriui Norvaišai su sąlyga, kad… ir čia notaras net užsikosėjo ir per savo praktiką buvo girdėjęs visokių sąlygų, tačiau šitokios — tai dar ne, ir jis net persiklausė senosios klientės, ar tikrai tiek daug, net penkis, ir toji tik gūžtelėjo savo pečiais ir atkirto, kad čia jau sūnėnui bus spręsti, ar verta, juolab kad ji žadanti jį aplankyti pati, ir čia notaras vėl kilstelėjo antakius, mat toji senikė akivaizdžiai buvo ne viso proto, susiruošusi keliauti per visą kunigaikštystę marui siaučiant — kai taip nesaugu, kai priešo armija slenka atgal, kai visi išbadėję ne tik plėšia, bet ir valgo viens kitą. Betgi Uršulė iš Norvaišų Birontienė žinojo, ką daro — ji jau viską buvo seniai seniai apgalvojusi, todėl kai galiausiai išvyko kelionėn, vilkėjo rudą raupsuotosios apsiaustą su gobtuvu ir atraiža, dengiančia veidą, o jos karietą vadelėjančiam tarnui išrūpino dar vieną tokį pat, įdavusi iš brolio Martyno pranciškonų špitolės šiaip taip išprašytą garsiai klerkiantį sukamą barškalą ir ilgą it samtis medinę dėtuvę, į kurią įbėrę monetas juodu galės pratiesti prie užeigų, prekijams ar pakelės vienuolynams, šitaip pirkdami atokią pastogę ar kąsnį, ir tatai buvo protinga mintis, mat maras ne maras, o raupsų vis vien visi bijos kaip bijoję ir jųdviejų vengs iš tolo, juolab kad Uršulė iš Norvaišų Birontienė dabar prie juosmens, po sijonais, šalia mažutės metalo dėžutės, buvo pasirišusi dar kai ką — apvalų it volas tymo maišelį, kimšte prikimštą segių, žiedų, auskarų ir apyrankių, karulių, sagčių ir kryželių, visą savo buvusios meilės lobyną, kurį kartu su savojo laudanumo atsargų likučiais dabar vežėsi į savo paskutinę kelionę.