Silva rerum II

O išaušus pavasariui tapo aišku, kad maras nors malšta, bet dar nesitraukia, nes nė speigai nepajėgė iki galo iššaldyti užkrato, o bažnyčių rūsiai, tapę kapinėm dėl kastuvais nepramušamo gruodo, per žiemą lig viršaus prisipildė lavonų, ir čia jau dėjo juos be karstų, dažnai tik vieną ant kito, stirtomis, kaip pakliuvo, neturtėlį ant turtuolio, vaiką ant senio, vagį ant teisėjo ir vyskupą ant kekšės, ir tik stebuklas dar, kad apskritai kas rinko šitaip gausiai užderėjusį mirties derlių, betgi rinko, būta tokių, daugiausia pranciškonų ir vienuolių rokitų, kurie, nepaisydami nieko, net patys merdėdami, kaip darbščios bitelės vis tempė lavonus it mirties medų į bažnyčių rūsių korius, ir kalbos ėjo, jog vienas jų, brolis rokitas, su savo pagalbininku vien iki šių, 1710ųjų, Viešpaties metų Velykų atidavė paskutinę krikščionišką pagarbą net dvidešimt dviem tūkstančiams aštuoniems šimtams šešiasdešimt dvejiems palaikams, veždami juos iš gatvių į kapus ir rūsius ir sukalbėdami maldą už jų sielos ramybę, ir niekas nežinojo jo vardo, mat gerokai privengė žmogaus, kasdien čiupinėjančio užkratą, o, tiesą pasakius, ir pats jis per daug nesiskelbė, kas esąs, ir netgi Uršulei iš Norvaišų Birontienei tą lemtingą Velykų sekmadienio rytą jis taip ir pasakė: koks gi skirtumas, Viešpats ir taip atsirinks, kur kuris.

Tądien Uršulė Birontienė nuo slenksčio sugrįžo gal tris kartus — pirmiausia susizgribo užsivilkusi įšvirkščius marškinius, tad nusprendė juos persivilkti; tada prisiminė alkovoj prie veidrodžio pamiršusi savo kapšelį su pinigais, o nusinešusi jį žemyn aptiko, kad kapšelį tai paėmė, betgi pirštines tai paliko, ir tik vėliau suprato, kad tai Viešpats norėjo, paėmęs ją už pirštinėtos rankos, atvesti tiesiai ten, kur reikėjo, ir tikslią akimirką, mat tik akimirksnių reikalas buvo — keliais anksčiau ar vėliau — ir ji niekad nebūtų išvydusi to rokitų vežimo prie Rotušės aikštės ir Karališkosios gatvės kampo, prie atvirų kažkieno išmirusių namų, to kraujo klano ant grindinio ir šurmulio, to kitą abitą apglėbusio brolio ir mirusio veido, kuris jai pasirodė matytas, tik nebepaminė kur, kol, žengusi kelis žingsnius, ji suprato ir puolė atgal prie to kūno, kurį dabar apraudojo vienuolis, ir, nė kiek nebijodama užkrato, palinko įsitikinti, jog tai, ko labiausiai bijojo, įvyko.

Jis nebuvo vienas iš mūsų, buvo pasaulietis, nedavęs jokių įžadų, išskyrus vieną, kalbėjo jai apyjaunis rokitas, — tik abitą paskolinom, nes buvo baisiai nuskuręs, niekas nežinojo, kas jis, iš kur, sakėsi esąs baisus nusidėjėlis, turįs už ką atgailauti, betgi iš tikrųjų jo būta švento žmogaus, pats savo rankom apie dešimtį tūkstančių palaidojo, ėjo nebodamas užkrato ir mus dar padrąsindavo, tegul ponia gerai įsižiūrinti į šitą mirusį veidą — taip atrodo tikras šventasis; ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė dabar paskutinį kartą žvelgė į tą netikėtą šventybę, tysančią vidur gatvės, į tą veidą, kurį paminė besijuokiantį, besišaipantį, besivaipantį, laimingą, įžūlų, trykštantį išdidumu ir valiūkišką, spindinčiom akim, skaisčia jauna oda, besišypsančiom lūpom, juodais garbanotais plaukais, o dabar jis buvo purvinas, nelygiai nuskustu pliku randuotu pakaušiu, traiškanotais vokais, ligos suknežinta nosimi ir vočių išvarpytais skruostais, sutinusiom lūpom, kurias ji dabar bučiavo, nes, nepaisant nieko, jis jai tebebuvo gražiausias veidas pasaulyje ir amžinai toks bus, ir ji glaudė tą varganą mirusią galvą sau prie krūtinės, švelniai glostė tą kaklą, į kurį kažin koks užkluptas marodierius ką tik klastingai smogė kastuvo ašmenimis, spaudė negyvas rankas, ant kurių nebebuvo signeto, tik balkšva kilmingumo nuospauda ant mažojo piršto, ir braukė lipnų krešantį kraują, kol tasai vargšas vienuolis pasakojo, kas nutiko, meldėsi ir laimino tą mirusį kūną, ir kai ji atsistojo ir, nunėrusi žiedus nuo savo paukštiškų rankų, davė juos broliui rokitui, idant velionį nugabentų pas Visų Šventųjų tėvus karmelitus, nes antkapio ar bent jau iškalto įrašo užsakyti ji jau nebespėsianti, bet tegul po maro padirba nors paminklinę lentą ir laiko mišias už paskutiniojo Bironto sielą, tada tas vienuolis ir tarė: koks gi skirtumas, Viešpats ir pats atsirinks, kur kuris.

Likusius mėnesius Uršulė iš Norvaišų Birontienė praleido mąstydama, jog šitaip keistai galėjo nutikti tik jai — juk paprastai žmonės ruošiasi išeiti, rašo testamentus ir tvarkosi reikalus prieš mirdami, o ji tai darė jau numirusi; nors kūnas vis dar tebebuvo gyvas, skaudėjo ir sirgo kaip prakeiktas, tačiau ji pati buvo mirusi, ir, kaip bebūtų keista, kad kitados taip bijojo mirties, o dabar tiesiog jos geidavo ir alko, it pirmiau alkdavo laudanumo, betgi pirma turėjo užbaigti daugybę darbų ir susiruošti paskutinėn kelionėn — ne pas Sutvėrėją, kurį ne itin troško išvysti, bet į Milkantus, nes jos, pačios jau numirusios, su numirėlių Vilniumi jau nieks nebesiejo.