Silva rerum II

O todėl iki maro ji į bažnyčią eidavo dėl šventos ramybės, būti ten matoma, pasėdėti, pasigrožėti paveikslais, paklausyti vargonų, paaukoti, pasilabinti su kunigais, bet dabar ir nuo Viešpaties, ir nuo jojo namų dėl ligos ji laikėsi per saugų atstumą, nesgi neturėjo už ką Kūrėjui būti dėkinga — nei už savo gyvenimo lemtį, nei už savo skausmus, nei už atsiųstą marą; ir jei tai būta Jo plano išnaikinti šį miestą ir nušluoti nuo žemės paviršiaus, ji nusprendė, kad tegul Jis tai daro be jos — jau kas kas, bet ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, pagal šitą mirties gavotę nešoks. Nė ji tikėjo, jog maras smogia už nuodėmes — nes kad dvėsė nusidėjėliai, tai dar dar, būta tokių atmatų, jog ji pati dar jiems būtų pridėjusi, bet už ką mirė nekalti naujagimiai kūdikiai ar ką tik pagimdžiusios, žindančios motinos? Pirmą išvystą ji paminė kaip dabar, ir net jos išranki atmintis nepajėgė ištrinti to vaizdo: ten, ties Šventosios Dvasios cerkvės vartais, susmukusi vargšė — dailiai, švariai apsirengusi, su ryšuliu paskubom sugriebtos būtiniausios mantos, pilku it pelenas skruostu prigludusi prie grindinio akmens — ir mažutis, dailutis, rausvutis sveikiausias jos kūdikis, pusiau išniręs iš vystyklų ir krykiantis visa gerkle, net užsikosėdamas iš pykčio, prie bergždžios negyvos krūties. Tas tapo Uršulės pirmuoju — ji pati negalvodama pratiesė į jį savo senas, žieduotas it paukščio, liesas rankas, ir tas judesys, pirmiau nei mintis, viską nulėmė — o toliau viskas vyko greit, nė nebuvo laiko galvoti — kaukšinčios žirgo kanopos ir maro sargybinių šūksniai iš už kampo, nieks ten nebūtų terliojęsis aiškindamasis dėl užkrato, mažutėlis būtų keliavęs su mirusia motina kartu prie Švento Stepono ar dar kur į duobę, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė tik prispaudė stipriau tą besiraitanti nabagėlį prie krūtinės, apsuko jį savo šydu ir mažne bėgte, net tarnas nespėjo iš paskos, pasileido skersgatviais pirmyn, link savo namų ir tik užsitrenkus bromos vartams ji, beveik neatgaudama kvapo, išdrįso pažvelgti į tą svetimą kūdikį, kurį ką tik išvogė iš tikriausios mirties, ir pasijuto tokia jauna ir tokia gyva, kokia nesijautė jau gal dvidešimtį metų; tokia gyva, kad pamiršo net raižantį skausmą.

Jų dabar buvo dar tuzinas — nuo naujagimio iki vos išmokusio žengti pirmuosius žingsnius — ir išrikiuoti vytelių pintinėse vietoj lopšių jie dabar netylančiu choru knerkė, krykė, spiegė ir žviegė jos namų valgomajame, kur būta didžiausio, šilčiausio židinio, ir, ką ten meluoti, labiausiai nutolusio nuo jos pačios kambarių, mat jau po ketvirčio valandos tų našlaičių draugijoje jai imdavo skaudėti galva; betgi jų nekaltas rausvumas taip džiugino jos akį, o maži paausiai dvelkė tokiu svaigiu nekaltybės ir pieno kvapu, ir dar labiau ją svaigino mintis, kad taip, nukreipdama jų laukusią lemtį, ji griauna Dievo planus ir laužo Jo valią. Kartais ji nebepaminė ir jau painiodavosi pati, kur kurį rado — ar tas raudonplaukis papūtžandis nuo Žydų kvartalo ar iš vieno Didžiosios skersgatvio, o ta štai su juodu apgamu ant rankytės — nuo Bazilijonų ar Bernardinų, betgi ji rinko, ėmė, vogė visus vos tik aptiktus ir vos ėmus temti traukdavo į savąją kūdikių medžioklę — baisingai besidaužančia iš baimės širdim, bijodama būti užklupta ir sulaikyta sargybinių už tai, kad pažeidė draudimą palikti namus po tamsos, bet tuo pat metu ir atgijusi, paaštrėjusiu lyg katės žvilgsniu, įtempta it būgno oda klausa, kuri per kvartalą išgirsdavo palikto ar vis tebegyvo kūdikio verksmą išmirusiuose namuose — kartais tarp šūsnies skarmalų, greta mirusios motinos, o kitąkart — ir puošniame lopšyje, šalia susmukusios auklės žindyvės, tarp kvarantanoj užgesusių namiškių. Po antrojo karto, kai vos nepakliuvo sargybiniams į rankas, jai šovė į galvą kvailų kvailiausia mintis — imti ir apsišarvuoti kvailų prasčiokų prietarais it tvirčiausiu skydu ir ji, patylom pati kikendama, po ilgų dešimtmečių nusivilko savo juodus rūbus ir šydą ir su tarnaitės pagalba įsmuko į buvusią savo raudoną vestuvių suknelę, į kurios laisvai suvarstytą korsetą vis dar stebėtinai tilpo, kažkur iš skrynių dugnų ištraukė senus laikus menančio šydo rietimą, liepė jį nudažyt raudonai ir, išvydusi savo nuo galvos iki kojų raudoną pavidalą veidrodyje, valiūkiškai šyptelėjo — visai it vėl būtų buvusi jauna padūkusi mergelė; it būtų Maro Mergelė.