Silva rerum II

Uršulės Birontienės akimis, visi tie apsišaukėliai pranašai, gatvės pamokslininkai ir flagelantai tebuvo it šūdmusės, suskridusios ant sergančio miesto kūno, kurias magistratui būtų derėję imti tiesiog ir išvaikyti, ir kartą, kai būrys botagininkų sustojo tiesiai priešais jos namus Arklių gatvėj, o vienas, kažin koks nesiprausęs, sušutęs, prasmirdęs, bet įtikėjęs skleidžiąs Dievo žodį, drįso čiupti ją už rankovės šaukdamas: „atgailaukim, sese Kristuje mano", ji tik kilstelėjo savo šydą ir tyliai prakošė pro dantis: „šalin, pakelės kekšė tau sesė, ne aš", dar pamanė, kad josios vyras Jonas Kirdėjus Birontas ja didžiuotųsi, davė ženklą tarnui užsimoti lazda ir, daugiau nebekreipdama dėmesio į tas padugnes, pranyko savo bromoj; betgi dabar ji turėjo būti atsargi, reikšdama savo nuomonę apie bet ką, kur buvo minimas Kristus, net jei tai būtų buvę ir valkatos iki apsiputojimo spiegiami kliedesiai, mat laikai dabar buvo kiti nei anksčiau, ir patsai tikėjimas buvo nebe tyras, skaidrus kaip deimantas protu nugludintas nušvitimas, o veikiau it bukas, tamsus kvaitulys, sukeltas rimbo skausmų; it liguistas saldus svaigumas, kokį jaučia gerokai prismaugtas žmogus. Ji dar tebepaminė, kaip čia pat, prie jos namų, prieš dvidešimtį metų buvo sustojęs vežimas, gabenantis nelaimingąjį Kazimierą Lyščinskį[97] Varšuvon, ir pamanyti tik, juk buvo šviesus žmogus, jėzuitas, kurio vienintelė nuodėmė tebuvo ta, jog apmąstymuose, bet ne širdyje, atskyrė mokslą nuo tikėjimo, tą Uršulė net savo moteriška galva suvokė, o kaipgi jo priešai išpūtė tą jo traktatą, o juk viskas dėl jį įskundusio skolininko, nenorėjusio grąžinti Lyščinskiui skolos, visi tą žinojo, betgi tuomet įsikišo Bažnyčia, ir prisidėjo minia, ir net pats karalius jau nieko nebegalėjo čia padaryti, nors pradžioj jo didenybė dar stengėsi, kad teismas būtų surengtas Vilniuje, kur bausmė gal būtų buvusi švelnesnė, bet ne, kunigų prikurstyta minia užsispyrė, ir čia jau vaLdovas turėjo pats rinktis — minia ar teisybė ir sąžinė, nes būtų pakenkęs pats sau ir ta įaudrinta minia, reikalaudama kraujo, galėjo susirinkti prie rūmų. Ir tam vežimui — mediniam narvui ant ratų, į kurį tas mokslo žmogus dabar buvo uždarytas it pasiutęs laukinis žvėris — atvažiavus čia, prie aikštės kampo, vilniečiai tik niūriai speitėsi ir būriavosi pakraščiais, daugelis nepritardami, bet bailiai tylėdami ir duodami kelią nedaug apie teologijos ir filosofijos mokslus tesuprantantiems prasčiokams, rėkaujantiems apie Švenčiausios Panelės ir visų šventų įžeidimą, nesgi jiems nepritardamas pats galėjai susilaukti bėdos, ir Uršulei Birontienei, kuri jau kaip niekas kitas žinojo, ką gali įtūžusi minia, tada trūko kantrybė; ir ji liepė vienam iš tarnų įpilti didelį dailų stiklą geriausio namuose turėto vyno ir prinešus ant padėklo patiekti pro grotas Lyščinskiui su visa pagarba, derančia kilmingam jo luomui.

Ir kiek apmaudi, bet išdidi jo šypsena, geriant turbūt paskutinius padorius gurkšnius prieš mirtį, giliai įsirėžė Uršulei į atmintį; ja, ta nusiųsta taure, ji didžiavosi dar ir dabar ir laikė ją tarsi duokle savo tėvo, Jono Motiejaus Norvaišos, atminimui, mat jai dingojos, jog jei tik jis būtų gyvas šiandieną, jo, kam nors jį paskundus, būtų laukęs Lyščinskio galas — juk nugyveno visą savo amželį it koks laisvamanis, ką ten, net švenčių ir pasninkų ne visuomet paisė ir mėgdavo sakyti tikįs Viešpačiu Dievu, bet ne jo kunigais; o iš tiesų tik dabar, būdama pati jau sena, ji suprato, kad giliai apmąstytas tikėjimas, tikėjimas ne iš nuoskaudos ir kančios, ne paguodos ir atgaivos ieškant, o iš laisvos valios ir suvokto dėkingumo už būtį, kokia ji bebūtų, yra pats sunkiausias krikščioniui, o Dievui — mieliausias. Betgi dabar buvo atėję tokie laikai, kai per daug mąstyti tapo nesveika, tą galėjo paliudyt patsai vargšas Lyščinskis, kuriam Varšuvos turgaus aikštėj tada, prieš dvidešimtį metų, žnyplėm išrovė liežuvį, nukapojo rankas, nukirto galvą, o kas liko — sudegino; ir visa tai plojant katučių ir džiūgaujant miniai kvailų padugnių, tarp kurių buvo vagys, žudikai, plėšikai, kapinių ir bažnyčių niekintojai, kraujomaišininkai ir dukrų prievartautojai, luošintojai ir nuodytojai, betgi dabar Bažnyčios akyse visa tai buvo mažesnės nuodėmės nei kad mokslingo vyro grynai teorinė abejonė, ir štai dabar sulaužytus kaulus klebonai atleisdavo, o bet jau sulaužytą pasninką — retai kada, ir žmogžudžiai prieš teismus išsipirkdavo, o štai abejojantieji Bažnyčia — ne.