Silva rerum II

Aaronas Gordonas toliau ėjo vienas — jis jau buvo išmokęs nesijaudinti dėl tokių smulkmenų kaip pavieniai pastebėti smulkaus marodieriavimo atvejai, mat buvo šventai įsitikinęs, kad anam pasauly niekam neprireiks nei aukso, nei deimantų, ir buvo išmokęs patylėti tais atvejais, kai žodžiai nieko nebebūtų pakeitę, nes argi būtų jo sifilitikui palengvėję, sužinojus, kad toji Agnieška Chodakauskaitė buvo viena jo ligonių? Negi būtų jos vardą iškalęs ant antkapio — juk iškeliavo ji į bevardį bendrą kapą, ar negi būtų užpirkęs mišias kurioj nors bažnyčioj, jau atsisakančioj minėti numirėlių vardus, mat tektų dienom skaityti ilgiausius jų sąrašus, ilgesnius nei pati atnašavimo trukmė? Jaudintis reikėjo tik dėl rimtų dalykų, o tai, kad priėjęs savo namus jis išvydo ten stovintį maro sargų vežimą ir porą kaimynų, neabejotinai buvo rimta, ir rimtos buvo povyzos dviejų sargybinių, vienu metu atsukusių į jį savo snapuotas galvas; neikite ten, daktare Gordonai, jūsų namai užkrėsti; neik ten, Aaronai, ten tavo vargšė Rachelė — už rankovės sulaikė jį jo kaimynas Šlomas; patys matėm, kaip ji grįždama gatvėj suklupo, supykino ją, kosėdama ir žiaukčiodama vos atsistojo, vos nušliaužė iki slenksčio, maras, nėra jokių abejonių, ir jis girdėjo savo Rivkos balsą iš vidaus, ji raudodama šaukė „jūs, mišiuginos, ką jūs darot, man nieko nėra, man jau geriau", nes prie pirmo aukšto langų jau taukšėjo plaktukai, visi langai jau buvo aklinai užkalti, ir Aaronas Gordonas nė negalvodamas metės link durų, taip rovė nuo jį sulaikyti bandžiusio Šlomo, kad net nuplyšo pusė rankovės, ir nė nedvejodamas žengė per slenkstį vidun, ten, kur jį šaukė jo pareiga ir tikėjimas, ir patsai užtrenkė savo duris, ir atsidusę sargybiniai jas užkalė keturiom lentom, pažymėdami baltu kryžiumi, kreida.

XI

Labiausiai Aarono Gordono, savo noru užsidariusio į maro karantiną, dabar stigo jo pacientei Uršulei Birontienei: ir kaip linksmo, jos vienatvę praskaidrinančio kompaniono, ir kaip gydytojo, bet svarbiausia dar ir dėl to, kad nebebuvo kaip gauti laudanumo, o skausmai vis stiprėjo, jai dabar nebereikdavo ieškoti ligų ir meluoti apie įsivaizduojamus negalavimus, o jei išsekęs kūnas vakare ir užmigdavo, tai klejojanti sąmonė vis niekaip nerimdavo ir ten, iš atminties pakampių, tarsi vaiduokliai imdavo lįsti atsiminimai iš praeities. Ir patsai maras jai ne tiek kėlė siaubą, kiek mirtinai siutino: ir dėl laudanumo, ir dėl to, kad jis visiškai sutrikdė paštą, šitaip atimdamas vienintelius jai likusius gyvenimo malonumus, ką ir kalbėti apie tai, jog jis vieną pirmųjų pasiglemžė vargšę Teresėlę Bartaševičiūtę, tebūnie lengva jai žemelė ar, tiksliau reikėtų sakyti, skaidrus vandenėlis, mat klarisės užklupus marui vienos pirmųjų nutarė palikti Vilnių, naudodamosi teise tokiu atveju nutraukti klauzūrą iki gyvos galvos, ir, paskubom suslėpusios vertingiausius daiktus, susikrovusios svarbiausias relikvijas ir užkalusios bei užantspaudavusios vienuolyną, nutarė trauktis upe — valtimis, Vilija, į vieną jų maloningų fundatorių Sapiegų dvarų, ir pamanyti tik, kaip apmaudu, vienas pirmųjų žingsnių, kuriuos sesuo Temperancija pagaliau, po keturiasdešimt trejų metų klauzūros, vėl žengė į pasaulį, tapo ir paskutiniuoju — statydama koją už valties krašto visiškai atsitiktinai lemtingai slystelėjo, visai neoriai nuo prieplaukos išsižergusi pliūkšteldama į vandenį, į kurio gelmes ją akimirksniu nugramzdino jos didžiulis kūnas, o viskas tik dėl to, kad dėl nutukimo nebegalėdama daugiau susilenkti ji liovėsi varstyti kurpes, tąryt patingėjo pasistengti netgi ir prieš ilgą kelionę, ir primintas nutrūkęs odinis bato raištelis tebuvo visa, kas liko ant prieplaukos lentų priblokštų ir nė nespėjusių atsitokėti seselių akivaizdoje. Apie šį nelaimingą nutikimą kalbėjo visas Vilnius — tarnai, tarnaitės, prekijai ir nespėję miesto palikti prelatai, o kilminguose namuose buvo žegnojamasi su mandagia užuojauta vargšei nelaimingai vienuolei, betgi iš tiesų sesers Temperancijos nuo Šventosios Dvasios nuoširdžiai gedėjo tik Uršulė Birontienė, mat ji bene vienintelė jau daugiau nei keturiasdešimt metų pasauliui mirusią Bartaševičiūtę tebepaminė jauną, gražią it angelas, romių mėlynų akių, pasipuošusią žydrais it dangus rūbais, per įvilktuvių ceremoniją žengiančią pasitikti Dangiškojo Sužadėtinio, kurį iš tiesų susitiko daug vėliau, tarp žaliais maurais apaugusių akmenų Vilijos dugne, tapusių vartais į neabejotiną rojų; keistas dalykas toji atmintis — Uršulė iš Norvaišų Birontienė tebeturėjo savąją raudoną įvilktuvių iškilmių suknelę, keliose vietose jau įplyšusią, nudilusiom palankom, į ją tebetilpo ir netgi dažnai apsivilkdavo, bet net ir laikydama tą raudoną šilką rankose ji gebėdavo išlaikyti savo atmintį visiškai tuščią ir aidžią.