Silva rerum II

Norit paguosiu — būna ir blogiau, bus ir dar blogiau, jūs tik patikėkit… nesimokot, nepasimokot jūs niekaip, nusidėjėliai jūs, kardą pakėlęs nuo kardo ir žūsi, betgi meilė nugali viską, ak, kaip gaila, tokia graži meilė, paskutinė meilė ir tokia trumpa… nieko, nieko, būna ir blogiau, chiiiiiii… nieko čia Vilniuj neliks, liks čia tik sienos, ir tai ne visos… neliks Vilniuj mėlyno kraujo, neliks Vilniuj Dovydo kraujo, niekas jūsų nė neprisimins… mirtis tėra užmarštis… l'chaim, už gyvenimą, koks jis bebūtų", ir jiems ėjo kūnas pagaugais nuo to bepročio, betgi prie altoriaus kažin kas barkštelėjo, išėjo zakristijonas, ir jiems vėl atsisukus balkone jau nieko nebebuvo, tik kažkas spurdėjo ir plakėsi pačiam viršuje, tiesiai po baltu kupolu, išprotėjusi varna ar kuosa, ir ponas Birontas net persižegnojo, ir dar kartą persižegnojo eidamas pro tą giltinę, o išėjęs pro šventoriaus vartus į karštą saulėtą maro popietę mielai dar būtų ir nusispjovęs, jei tik ne kaukė; sakiau, pone Gordonai, kad einu iš proto, ką tik mačiau kažin kokį moną; bet ir aš mačiau tą dybuką, ramino jį Gordonas, — ak tas karštis, tas maras, nėr ko stebėtis, kad sielos neranda ramybės.

Į Vilnių jie grįžo po pietų, tuo pačiu keliu, tik patekę miesto vidun iškart suprato, kad kažkas čia ne taip — prie pastalininkio namo būriavosi maro sargybiniai, kai kurie jų — su žydo pagamintais snapais, ir vienas jų, duobkasys Florijonas Šimkus, atlapaširdis žmogelis, buvęs padienis, o dabar ne iš gero gyvenimo pasirinkęs šitą profesiją, už kurią jam mokėjo palyginti gerai, net trisdešimt grašių, uoliai kreida ženklino namą — brėžė kryžių ant laukujų durų ir antrą — ant sienos, nuo gatvės, tada, įsidėjęs kreidą kišenėn, kyštelėjo galvą pro duris vidun, apsidairė, užvėrė duris, įgudusiu judesiu, aštuoniais taukštelėjimais kryžmai užkalė dviem po ranka tūrėtom lentom, paėmė į sieną atremtą ilgą geležinį kablį ir pasuko prie vežimaičio negrabiais mediniais iš lentų išpjautais ratais, kurį traukė išgvėšęs, gedulingai viena akim žvelgiantis kuinas, ant kurio kitos išpūliavusios akies skaniai sau pietavo kelios musės, o rimbo išprievartautas pasturgalis nuolankiai kentė jį vadelėjančių sargybinių kirčius; važiuojam, šūktelėjo Florijonas, įmetęs vežiman plaktuką ir šokdamas ant pasostės, ir, vežimui pajudėjus, iš jo galo kažkas tyliai, veik be garso, nusidriekė; kažkas ilgo, šilkinio, veik raudono, it lengvutė Maro Mergelės šerpė — kažkieno ilgi, rusvi, banguoti plaukai.

Tprrru, stot — suriko Birontas; tai jis griebė tam vargšui mar o ciklopui už apynasrio, ir juodu, medikas ir sifilitikas, prisiartino prie vežimo galo, kur ant keliolikos kitų kūnų gulėjo ir vargšė pastalininkaitė — žemyn galva, jau surakinta mirties šalčio, tarsi išsukta ranka ir nepadoriai užsivertusiu sijonu, atidengusiu jos nuogas baltai melsvas kojas, išmargintas maro dėmėm, ir vienas jos kojos pirštas su rausvu it kriauklelė nagu buvo įsirėmęs jos motinai, gulinčiai po ja, tiesiai į akį; taip ten gulėjo ta vargšė meilutė su išsprūdusią iš iškirptės krūtine, aukštyn kojom apsivertusiu aukso kryželiu ant kaklo, pravira pajuodusia burna, taip turbūt niekad ir neragavusia jokio bučinio, išskyrus mirties; tas kūnas, kurį žydas medikas kažkada šitiek čiupinėjo ieškodamas jo silpnumo priežasties, o kuris dabar tebuvo tik tuščias, apgailėtinas, epidemijos išgliaudytas kevalas. Kuo ji buvo vardu? — klausė Birontas; koks gi dabar skirtumas, — neklaustas atsakinėjo Florijonas Šimkus, — parapijos knygose turėtų būti, visas namas čia išmirė, iš viso šešiolika žmonių, slėpėsi, Viešpatie, duok amžiną atilsį jų sieloms, bijojo būti išvaryti į špitolę, bijojo kitus apkrėsti, vis tikėjosi, nabagai, pasveiksią, taip ir išmirė visi, kas ponas, kas tarnas, maisto prekijas mums juos užrodė, nes šįryt nieks nebenuleido pintinės, keliaus pas Sutvėrėją tuščiais skrandžiais, be pusryčių — dar bandė juokauti Šimkus ir Birontas paklausė jo, kurgi juos vešiąs? Išvešim už Rūdininkų vartų, prie Švento Stepono, bet ten jau beveik pilna, lavonai lipa per duobių kraštus, sako, dabar kasa duobes prie Vingio, tilps po septyniasdešimt į vieną, ne mažiau, bus mums lengviau; ir Birontas, pasirausęs nudriskusio žiustokoro kišenėje, ištraukė pusę auksino, davė Šimkui ir paprašė, idant vežtų į kurį bažnyčios rūsių — kilmingos šeimos vis dėlto būta, gal pas Dominikonus juos, jis pats palydėsiąs vežimą, ir Florijonas Šimkus nepatenkintas pasimuistė, supaisysi, bet kad jau ponas taip nori… tuoj, tik pataisysiąs nabagę, nes baigia išslysti, ir, mikliai nušokęs nuo vežimo, priėjo iš galo, truktelėjo ją už kojų viršun, kiek pasikuitęs timptelėjo aukštyn pastirusias baltas rankas, užmetė išdrikusius plaukus ant veido ir, vėl įsitaisęs sau ant pasostės, kaire ranka patapšnojo greta — tegul sėdasi ponas, jeigu taip nori lydėti, o dešine tykiai prabraukė sau pro kišenę, niekam nematant įgudusiu judesiu jos tamsioje gelmėje palaidodamas nuplėštą grandinėlę su aukso kryželiu.