Silva rerum II

įtartinos apeigos, net jų kvartale minia suniokojo ir padegė kelis namus, nors štai jei Aarono Gordono būtų paklausę, tai jis, kaip medikas, būtų pasakęs, kad Romos katalikų religija kaip reta palanki užkratui plisti, nes pakanka vienam susirgusiam per mišias, priėmus komuniją, užgerti šventinto vyno iš taurės, ir, prašau, kas gi paneigs, kad per aplaižytą kraštelį su seilėm galima gauti ir svetimą užkratą, ir čia Aaronas Gordonas buvo teisus. O jeigu jis būtų turėjęs dar ir aiškiaregystės dovaną, tai būtų pamatęs, kad būtent tokiu būdu Vilniuj užsikrėtė net tūkstantis penki šimtai trylika jų Dievo kraugerių katalikų, septyni šimtai keturiasdešimt penki susirgo gydydamiesi ir gerdami šventintą vandenį, kuriame prieš tai pirštus žegnodamiesi mirkė keli bubonus maigę sergantieji, ir vien patsai Jėzus Kristus asmeniškai, o tikriau — didžiulė vokiška, malonėm garsėjanti medinė jo nukryžiuoto skulptūra Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje — apkrėtė du šimtus dvidešimt vieną maldininką, uoliai, su nuoširdžia meile ir baiminga viltim bučiavusį Išganytojo pėdas taip, kad net dažai toje vietoje išdilo. O pirmasis užkrato pažeistom lūpom ten prisilietė vietinis priemiesčio žvejas, Petras Gaidamavičius, antra diena krečiamas keisto karščio su baisiu vėmimu, lydimu troškulio, dusulio ir besidaužančios širdies; Panie Jezusie, — per sekmadienines mišias karštai meldėsi jis, — padaryk taip, kad nesirgčiau trečiadienį, kai bus tinklų užmetimas; mat ką tik buvo nupirkęs uolekčių uolektis virvelės tinklams, už cielą[93] auksiną, ir tai dėl to auksino tikrumo juodu su virvininku piktai susiginčijo: anava, žiūrėk, netikras — pakramtęs monetą rodė tas virvininkas; kaipgi netikras, tikras, tikras, nepadirbtas, apseilėtą pinigą kramtė ir Petras Gaidamavičius; galiausiai juodu sulygo, sukirto rankom; abu laimingi, abu — apsikrėtę. Ir Ponas Jėzus išklausė Petro Gaidamavičiaus maldą, nes atėjus trečiadieniui šisai nebesirgo — nebesirgo, nes jau buvo ką tik miręs sutinus plaučiams ir sustojus širdžiai, po trijų dienų karščio, vėmimo ir sąmonės praradinėjimų, kadangi virvininkas buvo pasigavęs užkratą iš vienos skalbėjos, su kuria gyveno nuodėmėj, o šioji — nuo prietelkos, smaližės auklės iš turtingų namų, kuri neišlaikiusi suvalgė kilmingo vaikelio nebaigtą pyragėlį; vaikelis tądien prastai jautėsi, buvo be nuotaikos, krenkštė ir kosėjo, ir nenorėjo valgyti; eikš čia, pabučiuosiu, angelėli tu mano, ir eik su auklyte, šiandien nekaip jaučiuosi — sakė jo ponia motina; pone, ne šiąnakt, man skauda galva — toji pati ponia sakė prieš tai savo teisėtam sutuoktiniui, alkovoj užsimaniusiam atlikti santuokinę pareigą — kaip ir kaskart, grįžus iš kekšių, mat minėto pono niekas nejaudino taip, kaip teisėta pamaldi žmona, kai jai brukdavo savo padargą, ką tik buvusį kokioj nešvarioj gatvinėj keikūnėj, ir viena jų, Sofija iš Užupio, kaip sykis ir apdovanojo jį užkratu, užsikosėjusi tiesiog ją jam bebučiuojant, negalavo tądien nabagė, bet tas ponas dosniai sumokėdavo, tad visai vertėjo pakentėti, juolab kad jos prietelius, vogtų daiktų supirkėjas Adomas, kuriam dargi dirbo ir kelios kitos kurvos, paskutiniu metu buvo nuožmus, atimdavo viską lig paskutinio grašio, anądien ją sumušė ir atsikrenkštęs — sodriais skrepliais su krauju — jai spjovė į veidą; tiesa, kai išsiblaivydavo, tas Adomas būdavo angelas, nors prie žaizdos dėk, ir verkdavo vargšas, ir atgailaudavo, ir eidavo išpažinties — iš ten, iš Šventosios Onos bažnyčios, jis ir parsinešė užkratą kartu su amžinojo išganymo pažadu tiesiai nuo Viešpaties Kūno, mat zakristijonas, ruošdamas tądien komuniją mišioms, skambiai nusičiaudėjo, paskleisdamas mirtiną debesį ant komuninės taurės, iš kurios mirties užteko visiems — ir mažutėliams vaikeliams, ir jaunoms panelėms, ir garbioms matronoms, ir orioms šeimų galvoms, ir amatininkams, ir magnatams, ir tarnaitėms, ir kitiems parapijonims, o patsai zakristijonas zarazą[94] pasigavęs buvo iš šventoriaus valkatos, kurį sušelpė išmalda, ir tasai jam uoliai už tokią malonę bučiavo rankas, mat buvo išbadėjęs, jo lindynėje vienam Vilniaus rūsių jo likimo sėbrus buvo išguldžiusi kaži kokia liga, visi kosėjo, karščiavo, blyško, ėjo gumbais, ko gi norėt sveikatos, kai gyveni nepritekliuj, tamsoj ir drėgmėj; Vilniaus rūsių gyventojus, valkatas, atmatas jau seniai, bene antri metai, po truputį retino kažkokia zaraza, skleidžiama žiurkių ir blusų, nuo kurios juodavo pirštų galai, bet negi kas iš valdžios rūpinsis valkatom? Pernai benamius bandė išgrūsti iš Vilniaus, paskelbę, jog Liepkalnyje ir prie Šventojo Stepono, už miesto sienų, jiems dalins išmaldą, ir daugelis susigundė tais keliais skatikais, patraukė tenai ir ką gi — kilo muštynės, kaip visada — nepasidalino išmalda, o kai vis dar alkani, bet apsidraskę ir išsimarginę mėlynėm pasuko atgal — rado vartus užkeltus, niekas jų nebeįleido atgal į miestą, tebūnie jis prakeiktas, ir daugelis vargšų tiesiog išmirė iš alkio, nes Vilniuj tai dar dar, o už jo sienų jau seniausiai karaliavo pats tikriausias badas.