Silva rerum II

Vis dėlto žingsnis po žingsnio, diena po dienos ji, kad ir sunkėjant gyvenimui dvare, tiesėsi; sprindis po sprindžio tarsi piktžolėm užžėlusį lauką atkovodama savo luomo garbės likučius, ir tie likučiai iš tiesų kartais išrodė tiesiog apgailėtini — kad ir naujasis ponios reikalavimas sėsti prie stalo, padengto tik balinta, tik švaria staltiese, tik po maldos, o kuklų kasdienį davinį tiekti tik iš geriausių sidabro indų; ir skysta badmečio buzelė, tiekiama iš sidabro lėkščių, vėl ištrauktų iš slėptuvių, kur buvo nukištos saugantis švedų ir kuriose kažkas senais pertekliaus laikais buvo išraižęs Norvaišų Ašakos herbą, jai pačiai išrodė patikimas įrodymas, kad dar ne viskas prarasta ir geresni laikai vėl sugrįš. Netgi Jonui Kareiviui ji ištraukusi atidavė kai ką iš senojo pono durtinių, nes dabar nebegalėjo žiūrėti, kai tasai prie stalo sėda su savo atspurusiais medžiokliniais apdarais, tarsi surankiotais iš praūžusio mūšio lauko, ir tasai, kiek pasimaivęs, vis dėlto ėmė taisytis kruopščiau, ir netgi tėvas Ignacas tom dienom, kai viešėdavo dvare, pasispjaudęs atidžiau užsišukuodavo savo išdrikusias žilas gijas ant plikės, skersai nuo kairiosios ausies link dešinio paausio, nors dar neseniai ta skysta senatvės užuolaida dažniausiai juokingai kadaruodavo ant dvasiškojo tėvelio peties. Ir kaip bebūtų keista, bet vien tas tvarkingesnis, labiau išpuoselėtas rūm o ir jo namiškių vaizdas, dabar užpildomas sugriežtintos priežiūros darbais ir darbeliais, darė alkį lengviau pakeliamą ir skystosios buzelės iš sidabro lėkščių tarsi atrodė sotesnės ir viltingesnės, nepaisant nė spaudžiančių speigų, tokių stiprių, kad net seniausieji apylinkių žmonės nieko panašaus neatminė per visą savo gyvenimą.

IX

Jonas Izidorius Norvaiša kasryt atsibudęs kareivinėmis paverstuose Biržų pilies griuvėsiuose dabar pirmiausia pasimelsdavo ir padėkodavo Viešpačiui vis dar esąs gyvas — nemiręs, nesušalęs, slapčia neperdurtas ir neperpjauta gerkle; dabar kasnaktiniai jo sugulovai buvo baimė ir šaltis. Praėjusios žiemos būta itin speiguotos, tokios, kad net iššalo visi augalai ir stojo nederliaus vasara, betgi, palyginti su šiąja, Viešpaties metų 1709ųjų, anoji praėjusioji buvo vieni niekai, mat dabar poškėjo ne tik tvoros, šalo ir sproginėjo ne vien medžių kamienai, bet stingo net gyvi padarai, ir niekas, kiek paminė, nebuvo matęs tokio vaizdo, kad nuo nuogų juodų šimtamečių ąžuolų ir alksnių šakų kristų baltai apšarmojusios ir suledėjusios varnos — pakakdavo joms tik užsnūdus nustoti judėti bei šiaušti plunksnas, ir suragėjusios nuo neįprasto, klastingai besismelkiančio speigo jos šlumšteldavo žemėn tarsi akmenys; kareiviai dabar eidami žvejoti Širvenos ežere imdavo nebe kirvį eketei ir meškerę, o vien tik kirvius iškapoti ledo luitams, kuriuose įšalusios blausiai žvilgėjo žuvys, ir tuos luitus jie versdavo tiesiai į užkaistus katilusbūgnus, tokiu būdu virdami nuo žarnokų nevalytą žuvienę, nes visa, kas valgoma, dabar buvo aukso vertės — net ir lede užtroškusių žuvų žarnokai.