Silva rerum II

Bet, svarbiausia, tąvakar Ona Kotryna patyrė patį nemaloniausią praregėjimą — vakare, jau alkovoje, dar prieš maldą, užsižibinusi žvakes ir prisėdusi prie savo stalelio priešais pastatomą veidrodį, ji ūmai nustėro nuo to, kas žvelgė į ją iš anapus blausaus, vos pageltusio stiklo: blyški nenusakomo amžiaus moteris netvarkingai išdrikusiom sruogom iš po nukarusio, seniai miltais nestandinto kyko, kurio nėrinių klostės liūdnai karojo abipus skruostų it nužydėjusios suvytusių gėlių kekės, papilkusio veido, nusvirusiais lūpų kampučiais, užgesusiom akim, ant krūtinės kryžmai perrišta skara, rankogaliais be nėrinių, iš kurių kyšojo jos rankos, jos kilmingos rankos, dėl šilumos įmautos į senas odines pirštines nukirptais galais; ir baisiausia buvo tai, kad į ją po metų Milkantuose, toli nuo žmonių, prieš kuriuos reikėtų taisytis, po metų atgailos, kaltės, alkio ir dvaro kasdienybės iš veidrodžio, tarsi kalėdinis burtas ar pranašinga aiškiaregystė, žvelgė pati paprasčiausia prasčiokė.

Viešpatie, aš virstu viena iš jų, nenuostabu, kad mano net vaikas utėlėtas, dar spėjo pagalvoti ji prieš prapliupdama tyliom ašarom, kuriomis sroveno gailesys ir pati tikriausia panieka bet kokį orumą praradusiam savo atspindžiui, panieka pačiai sau, ir bet kas buvo geriau už tai, ką ji matė dabar veidrodyje — bet kas, net ir nusidėjimas su švedu, net ir mirtinos nuodėmės, net ir pati mirtis buvo geriau už tylią kapituliaciją, už tąjį nebylų pralaimėjimą prieš karą, vargą, skurdą ir užkampio dėsnius; už tą vienintelę gyvulišką užkampio tiesą, besirūpinančią tik tuo, kad būtų ką įdėti burnon ir išlikti tuose šaltuose nevilties tyruose, kuriuose gali išgyventi tik be atodairos nuožmūs ar be galo buki. Ji verkė, kol aptirpusioms žvakėms liko degti vos per du pirštus, ji verkė tol, kol baigėsi ašaros ir liko tik viena — pasiryžimas išlikti tuo, kuo ji gimė, Ona Kotryna iš Kotovičių, ir tapti tuo, ką likimas jai lėmė — Norvaišiene, Milkantų ponia, o tam, ji nusprendė, tereikia dviejų dalykų — surankioti išdrikusius savo orum o likučius ir išlikti savajame luome; o tam pasiryžo bendrauti tik su savo kilmės žmonėmis ir netgi žinojo, kaip tą padarysianti.

Kitą rytą ji pradėjo nuo maudynių senoj vario vonioj, kurią liepė iššveisti, ištiesti paklode ir pripilti pašildyto vandens; nusipraususi ji taisėsi, šukavosi ir puošėsi kur kas kruopščiau, nei kad buvo tą dariusi per praėjusius metus; beveik taip pat kruopščiai, tarsi vis dar gyventų Vilniuje ir ruoštųsi tądien pasirodyti kurioje nors iš kilmingų svetainių; jai susitvarkius, atėjo eilė Teofilei, kurią, besispyriojančią ir besiaikštijančią, daugiau nei valandą jiedvi su Kasiule šukavo tankutėlėm utėlinėm šukom, paskui trinko galvą ir prausė toj pačioj vario vonioj, kruopščiai rengė ir varstė švariais drabužiais ir, užuot senu papratimu leidusi jai be tikslo maldinėti po namus ar maltis oficinoje su tarnų vaikiščiais, nusivedė į biblioteką, kurioj iš anksto liepė pakurti židinį, ir, pasodinusi išpraustą, sušukuotą nenuoramą prie atverstos knygos bei suradusi skalūno lentelę, liepė jai ranka perrašinėti parinktą katekizmo skyrelį. Ona Kotryna po ano atmintino nepavykusio pirmojo nuodijimo, pasibaigusio tuo gėdingu gašlumo proveržiu, tiesą sakant, daugiau ir nebuvo šitam kambary; tos aistros nusiaubtos vietos privengė ir ji, ir, keisčiausia, pats švedas, kol dar tebebuvo gyvas, apeidavo tą rūmų kertę, ir nors tarnai seniausiai buvo aptvarkę knygas, tačiau šis tas Onos Kotrynos akiai vis dar tebeliudijo anuomet siautusio ano aptemimo gaivalą — nuo karnizo nudriskęs užuolaidos kampas, už pulpito užkritusios kelios knygos iš to pragaištingo jų srauto, anuomet nuklojusio grindis, ir ji paminė tą popietę, tą kaltą atsipeikėjimą ant knygų šūsnies, viena jų buvo Theatrum Diabolorum, kažkur jau tarnų tvarkingai padėta atgal lentynon, o kita, Norvaišų familijos silva, gulėjo čia pat, prie pulpito, dar šalia jos buvo užkritusi panaši, įrišta į dailią spaustą odą, bet rašyta ranka, ir atvertus priešlapius tituliniame puslapyje tebuvo įrašas seniai mirusia, nes ne jos vyro, o jo tėvo ranka — Diariusz Kazimierza z Milkond Narwoysza od Roku Pańskiego 1680[69], ir ji su pasimėgavimu ir keistu smalsumu atsivertė tą savo mirusio šešuro dienoraštį, tarsi tikėdamasi jame rasti visus atsakymus apie jų šeimą, Milkantus ir čionykštę pragaištį ar, pagaliau, netiesiogiai pabendrauti su protėviu, savo luomo žmogum.