Silva rerum II

Paliutės pavainikis gimė lygiai per Kūčias, viename mažųjų kambarių, kurį Ona Kotryna paskyrė tam reikalui ir pribuvėjai, atpėdinusiai per pusnis iš tolimos sodybos, apsigaubusiai didžiule languota skara ir išvirkščia skranda — neva, kaip vėlgi liepė prietarai, kad nieks nepažintų, nesužinotų ir nenužiūrėtų, ir jei būtų įmaniusi, būtų visam rūme atlapojusi langus, prikreikusi šiaudų, iškrausčiusi stalčius ir pritempusi keisto neva laimę nešančio šlamšto — skrandų, žolių, ragų, senų, kandžių išėstų žvėrių kailių ir dar velniai žino ko, betgi ponia čia jau net treptelėjo koja ir pasakė: šventą paveikslą, šventinto vandens ar, galiausiai, koralų kryželį išjos pačios dėželės skausmams sumažinti — prašom, bet jokių nešvarių zababonų[68], ir toliau nusiplovė rankas, nusišalinusi į savo alkovą, nė žinoti nenorėdama, ką jos ten smilkė, garino, kaitino, užkalbinėjo, giedojo ir raudojo, kol pagaliau paryčiais pasigirdo su niekuo nesupainiojamas šaižus rėkimas, ir Ona Kotryna kažkodėl vien iš jo, vien iš to garso apmaudžiai suprato, kad Paliutei gimė tai, ko jai pačiai, neatsakydamas į andainykštes karščiausias maldas, šitaip šykštėjo Viešpats — kad gimė berniukas, vėliau skambiai koplytėlėje pakrikštytas Stanislovo vardu ir Riaubos pavarde, paveldėta iš savo motinos Apolonijos Riaubaitės, o šiosios — iš savo motinos, Marcijonos Riaubaitės, mat dėl keisto sutapimo jis buvo jau antrasis iš eilės tos giminės kartų pavainikis. Iškart po to įsimintino įvykio neapsieita be nemalonaus barnio, mat pribuvėja užsimanė, kaip reikalavo vietos paprotys, užsibūti dvare iki pat krikštynų, ne tik per Kalėdas, ne tik iki Trijų karalių, bet dar ir visas šešias savaites, ir toji netašyta boba, grasindama visom įmanomom nelaimėm ir nužiūrėjimais, prarūgusiu pienu, kaukais ir mirtinom ligom, drįso pačiai poniai aiškinti, kad bet koks į namus įėjęs vyras turi išsipirkti savo kepurę, kad ji tris dienas turinti saugoti kūdikio maudynių vandenį ir laikyti aštrų peilį po slenksčiu, idant jo neperžengtų piktosios dvasios, o patį naujagimį slėpti po sudriskusiu skuduru, kad jo nerastų besigviešiančios laumės. Onai Kotrynai iš Kotovičių Norvaišienei šito pasirodė per daug, mat nuo kūdikystės savo motinos buvo išmokyta sielos dalykuose šventai tikėti kryžiaus, šventinto vandens ir maldos galia, o kūno reikaluose — švara ir tvarka, tad vien mintis, jog naujagimis, kad ir ne jos pačios, o neklusnios tarnaitės, bus dėl kvailo prietaro dengiamas purvinu sudriskusiu skuduru, jai atrodė tikra šventvagystė, tad pribuvėja, jai sumokėjus, buvo atleista ir išgrūsta iš namų, nors ir grasindama visom įmanomom negandom ir tuo, kad kūdikis užaugs šykštuolis ir vagis, o būsimasis vagis buvo tampriai suvystytas švarios drobės juosta į baltą vabzdžio lėliukę; šiaudai, džiovintos žolės, lokio kailio atraiža ir kitas šlamštas išmestas lauk, viskas išvėdinta, pakūrenta ir iškuopta.

Kalėdų vakarą įvyko dar kai kas, kas nedavė ramybės Onai Kotrynai, ir tatai nebuvo niūri, bedžiaugsmė nuotaika po mišių koplytėlėje, prie vakarienės stalo, pagyvinama tik tėvelio Ignaco Petravičiaus maldų ir dievobaimingų tostų, ir tatai nebuvo nė skurdus badmečio maistas alavo lėkštėse, troškinta beskonė kiškiena, sukepusi, sausa it šikšna žąsis ir suzmekęs Kalėdų pyragas, kuriam buvo smarkiai pagailėta miltų, kiaušinių ir virėjos širdies. Už visa tai nykiau buvo kitkas — sulamdyta, baltumą praradusi staltiesė, kasdieniai indai, taupomos žvakės ir malkos, klebonas ir surukę vyrai — Kniukšta, Ankantas, Kareivis — prie stalo, bet nykiausia užvis buvo tai, kad užstalėje nebebuvo nei deramo pokalbio, nei jokio bajoriško animuso, nei stebuklo laukimo, tik kažin kokia kasdienė, nešventiška neviltis. Netgi mažoji Teofilė, kuriai dabar sėdint ant kėdės prie stalo jau reikėjo dviem pagalvėlėm mažiau nei vos tik atvykus, atrodė kažin kokia svetima ir sulaukėjusi ir šaukšto kotą rankoj laikė per vidurį, tarsi botagą, muistėsi, supo kojas pastalėj ir kalbėjo ne sklandžiai, o įmaišydama žemaitiškų žodžių, parsineštų iš dvaro mužikų vaikų. Per Kalėdų vakarienę paaiškėjo, kad vienintelė Norvaišų giminės įpėdinė yra parsinešusi į namus ir kai ką daugiau nei vien vietinę šnektą — mat net sukalbant neilgą padėkos maldą nebegalėjo susilaikyti sudėjusi rankeles, nes jų mirtinai prireikė nirtulingai ir beviltiškai pasikasyti paausius, kaip paaiškėjo, gausiai apgyvendintus mažučių beveik nematomų įnamių, kurių klastingo antpuolio prieš kilmingąjį luomą po ponišku nėriniuotu kyku nebesužiūrėjo nei atgulusi Paliutė, nei keturis namų kampus laikanti vargšė Kasiulė.