Silva rerum II

Onai Kotrynai Norvaišienei apie tai, kad ji gyva, dabar geriausiai primindavo kaltės jausmas ir alkis; kasdienis alkis, kuris rūgščiomis sultimis graužė skilvį, ir, regis, nuo jo net akys plačiau atsimerkdavo ir aštrėjo klausa, o žingsniai lengvai spyruokliavo; ji jau seniai nebenešiojo žiedų, nes tie paprasčiausiai smuko nuo sulysusių pirštų, ir auskarų, nes jie svarino ausis ir jos kūnas paprasčiausiai nebeturėjo jėgų nešioti papildomą svorį, o kur dar trys sluoksniai drabužių, pavilkinių, ant suknelės užmesti kailiniai, ant jų — apsiaustas, ir visa tai dar tik vėlyvą rudenį, kai dar ne itin šalta. Visą pavasarį jai jos gyvastį liudijo kaltė, nepakeliama kaltė dėl to, ką padarė prieš pusmetį, ir jai nė nereikėjo atgailauti, nes Viešpats dabar pats ją baudė siųsdamas šitiek negandų, kiekviena diena buvo kaip atgaila ir bausmė; bausmė jai už viską. Dangaus aukštybės atsiuntė vasarą — tvilkinančią, karštą, ir niekas nedygo, testirksojo nusvilę pliki stagarai, o ir tuos pačius, lyg tyčia, dvi savaites prieš pat rugiapjūtę supūdė liūtys, pylusios beveik be atvangos, ir todėl dvaro aruodai, klėtys ir podėliai, dar neatsigavę nuo pernykščio švedų ėdrumo, taip beveik ir neprisipildė, stigo net šieno galvijams, nes tas supuvo; trūko kviečių, avižų, grikių, žirnių, ropių, svogūnų, nes daržai taip ir nebuvo dorai užsodinti, mat pavasarį ji pati neprivertė, neprižiūrėjo valstiečių, palivarkų žemės buvo išsekintos ir davė menką derlių, Kniukšta nė velnio nedirbo prievaizdo darbo, o suko savo nešvarius reikaliukus ir vertėsi beveik vien iš savo bravoro, kurio dėka samdiniams išmokami skatikai beveik tuoj pat sugrįždavo jam atgal į kišenę, apie kitus jų dvarus ir ūkius, išmėtytus po šiaurę ir rytus, Ona Kotryna neką težinojo, jais rūpinosi jos vyras, o ir tas rūpinimasis tebuvo, kiek ji pamena, daugiausia užstatymas ir nuoma svetimiems, tam, kad surinktų pinigų jo karybai, o burnų dabar Milkantuose buvo dar daugiau, ir neilgai trukus turėjo prisidėti dar viena, mat tuoj tuoj Paliutė turėjo gimdyti švedo Karsteno pavainikį ir dabar valgė už du, ir Onai Kotrynai reikėjo dar ir ją išmaitinti, juk anuomet pati įtikino ją, jog tai bus mažesnė nuodėmė nei kad atsikratyti tos nelemtos gyvybės.

Šito ji niekam nebūtų linkėjusi — ir ne tiek skausmo, pykinimo, kančių ir kraujavimo, kuriuos jai sukėlė tas antpilas — bet veikiau tų naktinių monų, vaiduoklių ir sąžinės priekaištų, kurie ją persekiojo dar ir dabar, nors praėjo šitiek mėnesių, bet o ką ji galėjo daryti?

Likimo pirštas, Viešpaties bausmė ar Šėtono išdaiga — galima buvo vadinti kuo nori, bet tikrai ne aklas atsitiktinumas buvo tai, kas nutiko; nors ji ir pradžioj galvojo, kad tai tik jos kūnas nesusidoroja su kaltės dėl švedų našta, kad kasryt vos nubudus ir pažvelgus į veidrodį ją supykina nuo savo pačios nuodėmingo atvaizdo, bet kai tatai nesiliovė savaitę, dvi, kai pradėjo vėl apimti jau kadais pamirštas silpnumas, o krūtys pasidarė tarsi švininės ir jautrios, jai nebeliko abejonių — ji laukėsi; laukėsi kaip ir jos tarnaitė, jos laukėsi beveik vienu metu, tik ne nuo to paties, betgi abi — nuo numirėlių, nugintų į kapus jos pačios švelnia rankele pavasarinio žalčialunkio rykšte.

Ir ką gi ji galėjo daryti — savo ir taip netikroj padėty, sutuoktinio beveik ištremta, dar jam pagimdyti ir benkartą, pradėtą su švedu, kurį nužudė pati savo rankom pagauta akimirkos įsiūčio, ir pradėtą ji, regis, nutuokė kada — vieną iš tų paskutinių naktų, kaltų, drungnų ir beaistrių; likimo jos kūne uždėtą antspaudą, tarsi abejingas notaras apmaudžiai patvirtinusį išblėsusį geismą? Tom dienom, kai aptiko, ji pamena — vėmė, verkė ir meldėsi, kol kartą ją taip užklupo Jonas Kareivis, prilaikė, parėmė viena ranka ir, silpnumo apimta, nederamai įsikniaubusi jam į petį, ji ir prasitarė esanti palaimintoj, o bet gal šiuokart vertėtų sakyti — prakeiktoj padėty; juk, Viešpatie, jie ir taip jau turėjo bendrą paslaptį, o šioji buvo menkesnė už tąją, naktinę, apie kurią daugiau nekalbėjo, ir tąkart jis dingo, grįžo tik po kelių dienų, keistai prasmirdęs svilėsiais, ir niekam nematant tekštelėjo jai ant stalo mažutį molio ąsotėlį, užkimštą pergamento ir pakulų klaku, tik dukart, ponia, turėtų pakakti dviem kartams, kartą ryte, kartą — vakare, ir antros dienos paryčiais, po siaubingų naktinių skausmų, ji pabudo kraujuodama, atsikračiusi nuodėmės vaisiaus ir galutinai, iki grabo lentos skolinga savo gerą vardą ir tylą baugiajam seniui, be kurio dabar negalėjo ir su kuriuo jautėsi keistai susieta; susieta kraujo, tik ne prigimtinio, o kartu pralieto, ryšiais; ištikimo tarsi šuo, ją ginančio ir suprantančio be žodžių, tarsi šuo.