Silva rerum II

Tad ji daugiausia laiką leido savo prabangiuose namuose su juodai baltom marmur o grindim, su dailiom buazerijom ir kilimais, su avietinio šilko damastu muštom sienom ir paauksintais, pusbrangiais akmenimis ir vėžlio kiautu inkrustuotais baldais, tarp paveikslų su antikos dievais, povais, vaisiais ir gėlėmis, tarp pamažėle nepastebimai nuo laiko tamsėjančių itališkų veidrodžių, ir tą laiką iš esmės leido beveik vien susirašinėdama, ir ne tik dalykiškai, ne tik su savo globojama špitole, ir ne tik dėl savo vykdomų labdarų, bet turėjo ir daugiau adresatų, dėl kurių noriai imdavo plunksną į rankas, ji pažinojo porą nekvailų kunigų, su kuriais galima buvo raštu apsikeisti mintimis, o ne vien įprastinėmis mandagumo lėkštybėmis, kurioms ji turėjo vis mažiau ir mažiau laiko ir kantrybės; ypač šviesiausiasis vyskupas Konstantas Kazimieras Bžostovskis buvo įdomus žmogus, kurio laiškus, tiesa, labai retus, galėdavai skaityti tarsi knygas, ir jų ji gana nekantriai laukdavo. O daugiau, tiesą sakant, ir rašyti ji neturėjo kam — visi, kam ji būtų norėjusi parašyti, pavyzdžiui, jos dvynys brolis, jau senų seniausiai buvo kapuose, o numirėliams juk joks sveiko proto žmogus laiškų nerašys; be to, jos amžiaus gretos vis retėjo ir retėjo, ko norėti — metai daro savo, ir dabar bene vienintelė Teresėlė tebuvo likusi išjos ankstesnio gyvenimo, ir būtent todėl — kaip dar vieną išėjusį iš jųdviejų jaunystės — jos abi graudžiai apverkė Andrių Choleckį, o su dabartiniais jos niekas nebesiejo, tai buvo svetima, kita, jauna, kvaila ir nieko nesuprantanti padermė, o ir kam ji galėjo rašyti — savo sūnėnui, Jonui Izidoriui, tam plevėsai kareivai, baigiančiam iššvaistyti Norvaišų turtą savo nuolat pralaiminčio būrio mundurams, arkliams ir ginklams? Jį matė vos prieš kelias savaites, kai, neturėdamas kur Vilniuje trumpam apsistoti, keletą dienų viešėjo pas ją, ir tos kelios dienos jai buvo pernelyg skaudžios, nes jo amžius ir jo jaunystė jos atmintyje vėl pažadino nereikalingus, giliai buvusius nukištus prisiminimus, ir, be to, rotmistras buvo paskutinysis iš likusių gyvų Norvaišų, paskutinysis likęs iš jų padermės, kuri taip ir užsibaigs, jei šisai taip ir nesugebės savo žmonai padaryti įpėdinio. Betgi tatai nebuvo, kaip ji suprato iš Jono Izidoriaus kalbų, tikėtina — jau daugiau nei geras pusmetis jo ponia su dukra gyveno Milkantų dvare ir pasipūtusi dėlei tokios jos kilmei netinkančios tremties nė neatsakinėjo į jo rašomus laiškus, kažkas ten akivaizdžiai tarp jų nesiklijavo, kad ją kur, tą jaunąją Norvaišienę, tie mezaliansai niekada nieko gera neatneša, netgi jeigu vedama aukštesnės, o ne žemesnės kilmės nuotaka, bet būtų gaila, jei jų giminė nutrūktų, Dieve apsaugok, ji niekam nelinkėtų tokios nelaimės. Ir tuos kelis vakarus, kuriuos jis praleido Arklių gatvėje, Uršulė iš mandagumo ir, galų gale, vardan savo mylimo brolio atminimo, pasėdėjo su sūnėnu svetainėje prie liepsnojančio židinio, vėliau valgomajame prie ilgo vakarienės stalo su olandiškos drobės staltiesėmis, sidabru, žvakidėmis su stiklo karuliais ir Bohemijos krištolo taurėmis ir, klausydamasi jo pasakojimų apie Biržus, kur jis dabar paskirtas, apie karinius veiksmus, apie šimtus nereikšmingų smulkmenų, slapčia iš padilbų stebėjo tą stotingą, tačiau tokį svetimą garbanių su padėvėtu husarų munduru ir rudomis jos brolio akimis, tokį nepažįstamą, ir ta ypata dabar tebuvo viskas, kas buvo likę iš jos šeimos, iš jos tėvo, Jono Motiejaus Norvaišos, iš jos mylimo nelaimingojo Kazimiero, tai Jonas Izidorius buvo paskutinysis vyriškas įrašas jų šeimos silvoje, kad ir kur ji dabar bebūtų, ir būtų pakakę vienos paklydusios kulkos, kad jų silva rerum užsiverstų kartą ir visiems laikams, su visais tuščiais likusiais puslapiais, vien dėl to, kad tasai nenaudėlis nesugeba imt ir kaip reikiant įkišt savo pasipūtusiai žmonai. O keisčiausia buvo tai, kad čia, dabar sėdėdamas jos namuose, jos sūnėnas skleidė kažkokį keistą, itin stiprų eržilišką žavesį, kažkokią jėgą, kurią skleidžia tik tokie patinai kaip jis — munduruoti, randuoti, įpratę žvelgti pavojui į akis, prakvipę balno oda, tabaku, sakais ir paraku; pasiruošę mirti bet kurią akimirką ir dėl to, lyg kiekviena diena jiems būtų paskutinė, amžinai alkani meilės, į kurių trumpalaikę, iš anksto pasmerktą aistrą vis vien it nakties vabzdžiai skrieja vargšės moterys, ir jos tarnaitė neatsitiktinai tuos vakarus buvo itin paslaugi, po keliolika kartų vis ateidavo papildyti taurių ir įsitikinti, ar ant stalo nieko netrūksta; ką ten tarnaitė, jei net tokia senė kaip ji ir tai porą kartų užsimiršusi pagavo save truputėlį koketuojant jo draugijoje, betgi garbioji Uršulė Birontienė buvo pripratusi prie gyvenimo keistenybių, ir todėl ne, jos jau nė kiek nestebino, kad šitoksai veislinis, sėklos akivaizdžiai pritvinkęs eržilas taip ir nepadaro įpėdinio, ir ji stengėsi dėl to nešvaistyti nei laiko, nei sveikatos ir be reikalo neapgailestauti, tačiau kažin koks apmaudas ir kartėlis jai vis vien slėgė širdį, ir tąvakar, ji pamena, išgėrė dvigubai daugiau nei pratusi laudanumo lašų, tų lacrima papaveris[64], tų paguodos ašarų, vien tam, kad galėtų užmigti, nes visgi akistata su sūnėnu buvo pernelyg skausmingas dalykas netgi jos sopulių užgrūdintai sielai.