Silva rerum II

Jonas Kareivis jau kuris laikas buvo įsikraustęs į Milkantus kartu su Benkartėliu; ir dar su jais jau beveik gyveno Žarėnų klebonas, kuris vykdavo į savo parapiją dabar tik mišių sekmadieniais laikyti, o beveik visą likusį laiką lyg netyčia leido dvare, uoliai ganydamas jų nusidėjusias sielas ir tuštindamas jų kuklias atsargas, mat Ona Kotryna, nepakeldama sąžinės graužimo, turėjo neatsargumo prieiti išpažinties, ir jos sukrėstas beigi atgailą pasiryžęs kuruoti dvasiškasis tėvelis Ignacas Petravičius dabar mažne įsikūrė dvare, laikydamas mišias vėl atrakintoje, išvalytoje ir sutvarkytoje namų koplytėlėje prie džiovintomis rudens gėlėmis apkaišyto altorėlio su nežinomo Jeruzalės kankinio relikvijoriumi ir geidulingai žvelgiančiu šventojo Sebastijono paveikslu, perneštu ten iš namų alkovos.

Betgi atgaila ir rekolekcijos, žvelgiant į įsipykusius tėvelio Petravičiaus pleiskanomis apibyrėjusius jo sutanos pečius, buvo dabar antraeilis dalykas ir užėmė vis mažiau vietos Onos Kotrynos galvoje ir širdyje, nes dabar, rudenėjant, tamsėjant, ilgėjant naktims, visos mintys tebuvo apie tai, kur gauti maisto ir kaip ištempti žiemą, kaip teisingai padalinti likučius valstiečiams, kad ir jie neišmirtų, ir kaip išlaikyti dvarą, ir kaip suskaičiuoti geresnius kąsnelius Teofilei, kuri stypo, augo lyg ant mielių, ir tai netikšai Paliutei, kuri, įkalbėta savo pačios labui ir sielos ramybei išsaugoti įsčiose nešiojamą kūdikį, elgėsi taip, tarsi visiems savo vieša nuodėme darytų malonę, ir negana to, kad Ona Kotryna buvo pažadėjusi jai vėliau ir kraitį, ir globą, savo šeimininkę dabar laikė vos ne skolininke, kuriai paklususi daro paslaugą. Įnoringoji Apolonija dabar buvo atleista beveik nuo visų darbų, išskyrus pačius menkiausius patarnavimus, ir dykinėjo po namus, šokdindama Kasiulę ir tarnus, lįsdama į geriausius kambarius, o virtuvėje — į senkančias puodynes lentynose; vieną akimirką reikalaudama viską vėdinti, nes esą per tvanku, kitą — kūrenti ir kamšyti, nes galinti sušalti. Ona Kotryna dabar šituose namuose jautėsi tarsi namiškių įkaitė, išpažinties susaistyta su tėvu Ignacu, kuriam, neduok Dieve, galėjo šauti į galvą kaip nors prasitarti, ne išpažinties paslaptį laužant, žinoma, bet veikiau netyčia, turint galvoje jo neypatingą sumanumą; su Paliute, kuri ne tik rodė savo nikius, bet ir, regis, kažką įtarė dėl netikėto švedų išvykimo, mat kartkartėmis lyg tarp kitko vis užduodavo nekaltai įtarius klausimus, ir jai kartais rodydavosi, jog netgi ištikimoji Kasiulė ją kartais tyliai, bet smerkiančiai stebi iš padilbų; o Jonas Kareivis, nors ir buvo jos bendrininkas ir pradėti laidyti liežuvį būtų buvę jam tikrai nenaudinga, bet kartais ir jis atrodė tarsi sunki našta, nes tas baugus luošys kartais elgdavosi išties keistai — tarsi būtų buvęs jos savininkas, tėvas ar vyras, mat jo rūpestyje buvo kažkas išties tyliai, bet įsakmiai valdingo, betgi gal jai taip tik atrodė.