Silva rerum II

Tiesą sakant, dabar Ona Kotryna jautėsi taip giliai nelaiminga, tokioj beviltiškoj padėty ir taip užspeista į kampą, į tą nykų Žemaitijos užkampį, tarp miškų, staugiančių vilkais, jog kartais jai ir pačiai norėdavosi kaukti it sunkiai sužeistam žvėriui. Visa jos praeitis — tėvų namai Gardine, jos pašaipuoklės seserys, šeimos išvykos į Vilnių lankyti dėdės vyskupo ir dėdės kašteliono, dvaras Bialoje, jos geradarė Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, jos santuokinės nesėkmės ir netgi jos netikėlis, nežinia kur įsakymų blaškomas vyras dabar jai regėjos tarsi gražiausias rožėm ir šilkais apkaišytas paveikslas, kur ji visuomet buvo vidury, apsupta vienokių ar kitokių, bet visgi jos luomo žmonių, šeimos ar dvariškių, ar pagaliau vilniečių moterų ratelio paskutiniais metais, susirenkančio durstyti adatomis savo siuvinių ir smaigstyti apkalbomis viso, kas gyva, ilgomis popietėmis, už praviro lango ūžiant miesto šurmuliui. Ji pasiilgdavo arklio kanopų kaukšėjimo ir ratų dardėjimo per grindinį — čia, Milkantuose, keliuku dusliai atidundančios svetimo žirgo kanopos dabar galėjo reikšti tik viena — bėdą; ir ji pasiilgdavo atveriamų langinių ir stiklų tarkštelėjimo, miesto sargybinių šūksnių, paplavų, dervos ir lietaus sulietų miesto akmenų kvapo, žvirblių čirškimo, juoko, prekeivių rėkavimų, begėdiškai gašlaus moterų krizenimo, netgi praeivio girtuoklio dainos, gaudžiančių varpų ir pro praviras bažnyčios duris girdimų vargonų aidų, pro atvirą langą pasigirdusio svetimo barnio nuotrupų ar negrabiais pirštais kutenamos užsispyrusios, niekaip neprakalbinamos arfos skambesio. Čia vienintelė muzika buvo tik šaižus gaidžių giedojimas, mūkimas, kriokimas, kvaksėjimas, bukai užsispyręs beveislių šunėkų skalijimas pavakariais, duslūs vežimo ratai per pakelės dulkes ar žvyrą, medžio į medį klaksėjimas, žviegiantys, sausi medinių vyrių, svirčių, naščių, sklendžių girgždesiai ir taip, tas medžio, trinamo į medį, garsas ją jau varė iš proto, kaip kad varė iš proto mašalai, bimbalai, musės, lendančios į namus, į nosį, į maistą; ją čia viskas varė iš proto — netgi pirmųjų pavasarinių vieversių čirpimas, kurį išgirdę dvaro namiškiai traukė nuo galvų kepures, užvertę galvas į dangų šypsojosi, plojo vieni kitiems per petį ir džiaugėsi tarsi puskvaišiai tais prasidedančių sunkių žemės darbų šaukliais, o jai tas čirpimas beveik niekuo nesiskyrė nuo kvapnios vasaros pavakarės svirplių leidžiamų trelių ar rupūžių kurkimo vasaros pabaigos sutemose.

Vienintelis garsas, kuris dabar jaudino jos sielą, buvo žiemėjant ir šąlant vis dažniau iš girios pasigirstantis naktinis vilkų staugsmas — gyvas, kupinas laukinio ilgesio, alkio ir kančios, mat tokį pat garsą iš savo kūno gelmių ji būtų mielai išleidusi ir pati, jei tik būtų galėjusi, o vienintelę paguodą jai kartais teikdavo žvaigždėtas dangus, į kurį ji kartais rasdavo laiko pažvelgti, dažniausiai nusileidusi terasom per apžėlusį, savo formas praradusį sodą, pro žalitvores, ardomas dešimtmečiais nekarpytų ūglių, pro gėlyną, seniausiai pražėlusį savo andainykštę kvadratinę formą, link kiek apkerpėjusio saulės laikrodžio beveik prie pat ežero vandenų, ir ten, tirtėdama iš šalčio, užvertusi galvą į žvaigždes dangaus juodumoje, ji guosdavo save tuo, kad jos šviečia ir likusiam pasauliui su miestais, bažnyčiomis, vargonais, pokyliais, šilkais, karietom, mandagiais pašnekesiais ir muzika; muzika, kurios dabar kažkodėl ilgėjosi kaip niekad ir kaip niekad vylėsi, kad ji vis dėlto sugrįš į tą pasaulį už Milkantų ribų, kuris dabar regėjosi toks tolimas ir nepasiekiamas.