Silva rerum II

Tiesą sakant, be savojo laudanumo ji dabar vis rečiau galėdavo vakare sumerkti akis ir vis dažniau laukdavo tos palaimingos akimirkos sutemose, kai, prieš guldama į lovą, į seklią sidabro taurelę su pienu, kad nepurtytų kartulys ryjant, įsivarvindavo tų paguodos ašarų, kurios ne tik apmalšindavo uoliai slepiamą, pastaruoju metu vis stiprėjantį skausmą krūtinėje, bet ir saldžia tvinksinčia šiluma, tokia saldžia, kad net primindavo seniai užmirštą meilės svaigulį, pasklisdavo po kūną, ir šis tapdavo lengvas tarsi pūkas, minkštas, nėmaž nebeprimenantis klerančio aparato, o veikiau susiliejantis vienovėje su jos siela, kurioje lyg gražiausi paveikslai, laudanumo pažadinti, iškildavo tik maloniausi prisiminimai. Žydas Gordonas, iš kurio dabar ji vis dažniau pirkdavo tas svaigias saldžias užmaršties ašaras, kraipydavo galvą ir patardavo jai jų nepadauginti, nes juk vaistas yra vaistas tik mažais kiekiais, o dideliais — net geriausi vaistai tampa neišvengiamu nuodu, bet ji turėjo pripažinti sau, kad štai jau kuris laikas be laudanumo ji nė negalėjo užmigti, o jei ir pavykdavo sudėti bluostą, ją kiauras naktis persekiodavo praeities vaiduokliai ir siaubai, ir ji pabusdavo paryčiais, krečiama drebulio, smelkiančio skausmo laužomais kaulais, o dieną jausdavosi irzli ir trapi, tarsi plonyčio stiklo taurė, kuri nuo menkiausio nieko gali sudužti į šimtus šukelių.

Tad pamažėliais ji įsigudrino meluoti daktarui Gordonui apie savo tikruosius sopulius ir negalavimus, pasakodama apie persekiojančią nemigą ir smarkų maudulį dėl neva sutrenktos nugaros ir slėpdama tai, kas jai tikrai nedavė ramybės — vis stiprėjantį skausmą krūtinėje, ir įtartinus gumburius po oda, kuriuos kartais tardavosi apčiuopianti, bet įkalbėdavo pati sau jų nesant, nes labiausiai bijojo tik viena — tikros, neįsikalbėtos, ligos ir tikro gydymo, negalios nebeatpažįstamai pakeistų paskutinių savo šiaip ne taip pakenčiamo gyvenimo dienų, savo senoviškai prašmatnių namų, pripildytų vaistų buteliukų, kreditorių, notarų, kunigų ir nepažįstamų, jai neabejotinai nemalonių, žmonių. Jai iš jos gydytojo tereikėdavo viena — užtikrinto kasmėnesinio apsilankymo, neerzinančio pokalbio ir išprašyto rud o stiklo buteliuko laudanumo, tampriai užkimšto kamščiu su pergamentu ir apsukto odine virvele.