Silva rerum II

O ir kurgi Uršulės Birontienės padėties ir amžiaus moteris viena galėjo eiti iš namų, nesukeldama apkalbų ir šnairavimo — tik į bažnyčią, o ten ji eidavo tik būtino reikalo prispirta arba vien dalinti labdaros, bet ji per savo gyvenimą jau buvo tiek prisižiūrėjusi purvo, skurdo, žaizdų ir vargiai nuo gyvulio besiskiriančių pavargėlių bei likimo nuskriaustųjų, kad bevelijo jiems verčiau aukoti kapų kapas vis labiau nuvertėjančių šeštokų[63] nei kad tvarstyti jų sopulius ir mielaširdingai glostyti jų pūlingas kaktas. Jei tik būtų Vilniuje buvusi smagi jos verta ir jos amžiui deranti pašnekovų kompanija, ji mielai tuos pinigus būtų pralošusi žvakių nutviekstais vakarais prie kortų stalo, betgi Vilnius buvo ne Varšuva ir ne Karaliaučius, ir buvo justi, kad čia dabar verkiant stinga karališko ar bent jau kunigaikštiško dvaro, ką jau kalbėti apie teatrą, kai daugių daugiausia tik jo ekscelencija vyskupas savo rūmuose retkarčiais surengdavo pamuzikavimus svečių malonumui; o šiaip visi sėdėjo šeimom, užsidarę savo posesijose, lankė vis tuos pačius vieni kitų namus, o jos amžiaus moterys tebuvo matronos ir bobutės, kurių visa kalba tebuvo marčių plakimai liežuviais ir šnekos apie vaikų ar anūkų apvesdinimus, ir jau ko ko, bet sėdėti ir klausyti tų nuobodybių, ir dargi sėdėti su tais, kurie jai vos vakar spjaudė į veidą, buvo tikrai ne jos būdui.