Silva rerum II

Kankinimus trinkoje ištisas tris dienas, kol, išprotėjusi nuo nepakeliamo skausmo, buvo priversta melagingai prisipažinti, kad kaži koks Berekas ar Baruchas, Sandomiežo žydas, su savo pačia neaiškiu būdu nuleido vargšės mažiukės kraują ir šitaip ją pribaigė, tai visa laimė, kad vis dėlto buvo protingų žmonių ir įsikišo net pats Krokuvos vyskupas, reikalaudamas persvarstyti, bet tai ką tas persvarstymas davė? Kad Liublino tribunolas nuteisė mirtim ir tą nelaimingą motiną, ir tą niekuo dėtą Bereką ar Baruchą, tik jo žmonai pavyko pabėgti? Ir čia, Lietuvoj, viskas dar buvo gal ne taip baisu, betgi pakako menkiausio nieko, kad būtum apkaltintas ar į tave šnairuotų, ir Aaronas Gordonas dar tiek tai suprato, kad su kūnų skrodimais jam, žydui, geriau neprasidėti, nes tokiais atvejais nedaug tereikia, kad, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir Vilniaus gatvėmis ir skersgatviais nuėjus šnibždesiams ir kalboms, ir kokio mirti nuteisto seno galvažudžio lavonas kaipmat virstų nekaltu kūdikėliu, ir grynai moksliškai medicininis skrodimas — šėtonišku ritualu kraujui į macus nuleisti, todėl Aaronas Gordonas tenkinosi smalsiai ir kruopščiai mėsinėdamas nieko nekainuojančias žiurkes, peles ar varles beigi po devyniais užraktais slepiamu ir baisingai brangiu iš Anglijos parsisiųsdintu nedideliu fajansiniu moters kūno modeliu, kurio pilvas tarsi dangtis atsikeldavo, apnuogindamas kūdikį įsčiose ir pilvo ertmę su išimamais gyvybiniais organais, ir kartkartėmis atsidusdavo, prisiminęs visas nepelnytas pasakas apie macus ir krikščionių kūdikėlių kraujus, nes, jeigu kas būtų paklausęs jo nuomonės, tai jis būtų pasakęs, kad žiauresnės savo vaikams padermės už gojus jis nežino, nes šitiek neprižiūrėtų naujagimių pamestinukų špitolėse, šitiek gatvėse valkataujančių, nudriskusių ir apskretusių, iš bado mirštančių ar amatininkų negailestingai išnaudojamų našlaičių, kiek Vilniuje, joks doras žmogus negalėjo įsivaizduoti, ką ir kalbėti apie tai, jog joks save gerbiantis žydas niekad neatiduotų savo paties kūdikio svetimiems, o štai pasitaikydavo atvejų, kad gojai net ir ranką pakeldavo prieš savo pačių vaikus, ir ne tik vyrai, bet kartais — ir netgi moterys. Ir jis net nusipurtė vėl prisiminęs tą negerą istoriją, ištikusią jo šmaikštųjį sifilitiką, kai šisai pernai, dar būdamas kiek sveikesnis, nenorom, akivaizdžiai priprašytas, vidury nakties, slapčia atsivedė su savimi moterį, slepiančią savo veidą po šydu ir kauke, kurių taip ir nenusiėmė per visą vidurnakčio konsultaciją, mat buvo patekusi į bėdą; sprendžiant iš kūno, kurio apatinę dalį jai nenorom teko mediko akivaizdoje apnuoginti — labai jauna ir prieš tai dar negimdžiusi, o sprendžiant iš dailių batelių, brangių kojinių ir keliaraiščių su granatų sagtelėmis — dar ir aukštos kilmės, ir ji maldavo padėti, daryti ką nors, pašalinti tai, nesvarbu kiek kainuos, betgi ji jau buvo gerokai pažengusioj padėty, bene šeštajame mėnesyje, jei jo matavimai nemelavo, ir jis, kaip mokėdamas, švelniai jai bandė paaiškinti, kad dabar jau vėlu, bet kokie bandymai ką pakeisti grėstų jos pačios gyvasčiai, o jo tikėjimas jei jam ir leistų šitai atlikti, tai tik su vienu tikslu — jei kūdikis keltų mirtiną pavojų jos pačios sveikatai, betgi iš to, ką jis matąs — viskas vystosi kuo sveikiausiai, ir tegul ji tik nesugalvojanti kreiptis į kokias moterėles ar žiniuonius, nes dabar kaip tik priešingai — bandymai atsikratyti gemalo jai pačiai galėtų baigtis tikra mirtimi, tad jai belieka laimingai pabaigti nešioti ir sėkmingai sau pagimdyti. Ir jis matė, kad tam vyrui išgirdus jo žodžius lyg ant širdies palengvėjo, ir jis patsai širdies gilumoje tikėjosi, kad toji moteris vos pagimdžiusi ir paėmusi tą kūdikėlį į rankas pasiduos senam lyg pasaulis motinystės šauksmui ir nebenorės atsikratyti naujagimio, tos naujos jos išnešiotos užsimezgusios sielos, ir koks buvo jo nustebimas, iš pradžių dėl to Vilniuje kilusio didžiulio triukšmo, tos baisios istorijos, dėl kurios pirmiausia buvo apkaltintas tas vyras, suimtas, įkalintas rūsy tarsi padugnė, nors buvo kilmingas didikas, ir kaip vėliau jis išvengė jam priteistos egzekucijos, ir tik visai neseniai, vos prieš keletą mėnesių, fizinio skausmo ir atvirumo akimirką jam, Aaronui Gordonui, paslapčia prisipažino, jog iš tiesų anuomet naujagimį nužudė ne jis, o pati gimdyvė, vos po kelių dienų uždusinusįjį pagalve nuodėmei paslėpti išnuomotam bute, ir šito jis, medicinos daktaras Aaronas Gordonas, negalėjo suprasti, jam tai buvo Nepaaiškinamas atvejis, ir jis veikiau galėjo suprasti, kad toji panelė neatsispyrė savo atgrasiam, nušašusiam, bet kupinam keisto animuso[51] ir vis dar, pasirodo, kažin kaip pakerėti galinčiam suvedžiotojui, bet jo protas atsisakė suvokti, kad motina gali pakelti ranką prieš gimusį sveiką savo pačios kūdikį, ir jis dažnai prisimindavo tą nepažįstamą moterį, kurios nei veido, nei vardo taip niekada ir nesužinojo, jam ji visada liko tik bevardė beveidė pudenda[52] vidurnakčio žvakės šviesoje tarp brangaus šilko sijono klosčių, tarp dviejų baltų perlamutrinių šlaunų su puošniais keliaraiščiais; nepaaiškinamas atvejis, nužudęs savo pačios kūdikį, ir nieko nuostabaus, kad vargšelis sifilitikas po šito nepaaiškinamo atvejo jau niekada nebebuvo toks kaip anksčiau, ir nenuostabu, kad žmonės kuždėjosi, jog jį apsėdusi piktoji dvasia, nors jeigu kas būtų paklausęs Aarono Gordono, tai, jo galva, vaikelio dybukas[53] turėjęs apsėsti ne ką kitą, o tiktai tą nepaaiškinamai žiaurią moterį. Ir garbusis Aaronas Gordonas atsiduso ir net nusipurtė vien pagalvojęs apie tas visas baisias gojų istorijas, kurių jam tenka čia prisižiūrėti; žiaurūs jie žmonės ir dar kuriantys pasakas apie jų kūdikėlius žudančius žydus, didis Hašeme, ir sugalvok tu man, ir jis nusispyręs kailiu muštas šlepetes užsikėlė kojas į jaukią lovą, į patalą, jau įšildytą Rivkos kūno, mažą šilumos salelę vidury už lango plytinčių nesuvokiamo žiaurumo ir šalčio tyrų, ir prisiglaudėjai iš nugaros, savo kūnu atkartodamas kiekvieną jos kūno linkį, nes ten, kur buvo vieno įduba — buvo kito iškilimas, ir gal per daugelį jų santuokos metų jų kūnai priprato vienas prie kito ir įstabiai susiderino, nes kitaip ir būti negalėjo, ji buvo jo basherte[54], ir ten, kur vienam stigo, kitas lurėjo su kaupu: jis buvo ramaus, net kiek uždaro būdo, ji — arši ir ugninga, jis — tylus, ji — sakanti, kas užeina ant liežuvio, bet auksinės širdies, ir kartu jie sudarė vientisą visumą, tam geriausias liudijimas buvo jų vaikai — sveiki, žvitrūs, guvūs ir gabūs, mažasis Pinkasius net šnekėti pradėjo anksčiau nei kad vaikščioti, o Mišką, didysis, nuo mažų dienų skaičiavo it riešutus gliaudė ir jau dabar, nors ir jauno amžiaus, buvo priimtas Jurbarko muitinės raštininku, Zelmanėlis gi tokį balsą turėjo, kad į kantorius jį, ne kitaip; ir jųjų su Rachele santuoka iš tikrųjų buvo bashert, palaiminta iš aukščiau, ir todėl, kiekvieną kartą prie jos va šitaip prisiglausdamas, jis garbino Viešpatį, prisakiusį vyrui nebūti vienam, ir dėkojo atsiuntus jam jo antrąją pusę, ir baldakimas virš jų alkovos vis dar tebebuvo jiems kaip vestuvių dienos chuppah[55], kaip dangaus palaima, o visa, kas vyko jų guolyje, buvo šventa ir skirta Hašemui pagarbinti, ir net ir tada, kai Rivka juokingai užknarkdavo ir neduodavo jam miegoti,  jis nepykdavo, o tik klausdavo pats savęs — argi būtų geriau, jei ji neknarktų, nes jos čia šalia nė nebūtų? Ir jis net nepykdavo, jei, užknarkus jam, neapsikentusi Rivka jį žadindavo tampydama už nosies ar barzdos, bambėdavo ir kumšėdavo, nes tokius niekus savo basherte derėjo atleisti, ir štai dabar jis, šildamas nuo jos kūno ir saldamas nuo pažįstamo artumo, jau po truputį palaimingai smigo į miegą, jaukiai rimstant ūžiančiai ugniai kamine ir už lango tamsoje skendinčiam miestui irgi nyrant į sapnus.