Silva rerum II

Betgi dabar jis nenorėjo padegti, nusiaubti ar sunaikinti — jie teieškojo vietos sau ramiai peržiemoti, todėl visiškai atsitiktinai vienam jų, žvalgui, iš kitos ežero pusės išvydus mažytį mūr o dvarelį priešingame krante, nepažymėtą jokiam jų turimam šio laukinio krašto žemėlapy, kur buvo tik didieji miestai, kai kurie stambesni bažnytkaimiai ir, labai apytikriai, — upės, miškai ir ežerai, jie nedrąsiai nudžiugo, nes mūrai buvo gerai, kaip ir buvo gerai gamtos apsauga nuo ežero pusės, ir keletą dienų jie pritykoję stebėjo padėtį, bet gyvenimas tame nuošaliame dvariūkštyje buvo apmiręs, daugiausia tik valstiečiai ir tarnai slampinėjo apytingiai užsiimdami savo kasdieniais darbais, jokių ginkluotų vyrų ar kariuomenės pajėgų ten nebuvo matyti, vien lakstė keli viauksintys neįsivaizduojamo bjaurumo mišrūnai šunėkai. Šitai Turei Tibelijui Magnussonui baisiai pritiko — užmirštas Viešpaties ir žemėlapių sudarytojų, neapsaugotas kampelis vidur miškų, ant ežero kranto, ir todėl dabar jie stovėjo ryto aušroje ant jo slenksčio, ir, kosėdamas, jis nusprendė pasielgti deramai — paskelbti užkariautojo teise perimąs šį dvarą jo didenybės Švedijos karaliaus Karolio XII nuosavybėn iki tolesnio pranešimo, ir todėl nejuokais sutriko, kai užsimiegojęs tarnas iš nuostabos šūktelėjęs užtrenkė jam prieš pat nosį duris, sužvangino velkėmis ir tekinas pasileido kažin kur, kaip galima buvo spręsti iš žingsnių, viršun.

Jis nepuolė laužtis vidun, mat iš savo patirties geriausiai žinojo, jog kartais tereikia palaukti, o belaukiant — ramiai pasvarstyti. Namo su išlaužtom durim per tokį šaltį jam visai nereikėjo, juk jas pataisyti būtų užtrukę, ypač jei to būtų ėmęsi priešiški viską vilkinantys valstiečiai. Užpulti jų iš užnugario irgi niekas negalėjo tokioje ankštybėje, o šturmuoti ar padegti jie visada suspės. Tad jis nutarė valandėlę kitą palaukti ir atsisukęs mostu nuramin o savo karius — išvargusius, sumankytomis kepurėmis, suplyšusiomis vasarinės uniformos kojinėmis ir purvinais autais, apibrizgusiais mėlynais mundurais, kurių geltonos odos atvartai ir perpetės dabar buvo patamsėję nuo kelio purvo ir riebaluotų pirštų; jie buvo alkani, išsiilgę šilumos, karšto viralo ir minkšto guolio — kad ir šiaudų kūlio, apdengto gūnia. Ne, jie čia atvyko ne naikinti, o pagyventi — bent jau iki pavasario, jei Dievas duos, — tad geriausia buvo veikti gražiuoju, ramiai, o tada, atsigavus, atgavus jėgas, nes per tas klajones jau ir taip dar du mirė apsirgę, bus galima palankiai progai pasitaikius susisiekti su likusiais daliniais. O dabar jis buvo linkęs valandėlę luktelti, kas bus, juolab kad viduje jau girdėjo balsus ir bruzdesį, ir galiausiai — atstumiamas velkes, ir todėl davė ženklą savo kariams nukreipti muškietas ir durtuvus tiesiai į duris, ir tyliai sau mintyse skaičiavo, kokio pasipriešinimo galėtų tikėtis, tuo pat metu atlauždamas savo ginklo gaiduką.

Ego… rex Sueciae, vos… possesio in majestatis… ego, Ture Tibelius Magnusson denuntio vos possesio — jo lotynų kalba ir šiaip niekada nebuvo sklandi, bet dabar jis beviltiškai susipainiojo ir pamiršo prieš tai mintyse kruopščiai sudėliotą sakinį, mat prieš jį stovėjo ne koks persigandęs ūsuotas bajorėlis su žiponu, piktai ištrauktu drebančiu kardu, trimis sūnumis ir už pečių besislepiančiu storos žmonos kyku, bet jauna, daili moteris, kad ir paskubom apsirengusi, tačiau skoningai ir brangiai, buvo matyti — aukštos kilmės, ir jos tamsūs plaukai netgi greitomis buvo susukti į kuodą, nors ant vieno žando, po aukštu skruostikauliu, dar tebebuvo matyti pagalvės su nėrinio krašteliu įspaudas, ir jos akys — didelės, pilkai žalios — dabar žvelgė ne su baime, o veikiau su nuostaba, kad kažkas ją drįso pažadinti; ir jis tokio vaizdo nebuvo regėjęs gal trejus metus. Turė Tibelijus Magnussonas dabar galvojo vien apie tai, kaip jis pats, neskaitant tų kelių iš bėdos išprievartautų valstiečių, yra seniai neturėjęs tikros moters, turbūt paskutinės ir būta jo paties žmonos, įdomu, kaip Lovisė dabar gyvenanti, tačiau ir nudžiugo, kad pirmai progai pasitaikius, kaip ir dera nugalėtojui, galbūt galės paimti šią, dabar stovinčią ant savo namų slenksčio. Quod? que? klausė ji, ir šįkart jis susivaldęs ir beveik neužsikirsdamas pakartojo perimąs dvarą jo didenybės Švedijos karaliaus nuosavybėn, betgi iš jos akių buvo galima matyti, kad ji nesuprato — ji paprasčiausiai nemokėjo lotyniškai; nei laužytai, nei sklandžiai. Subsisto, essum, victus[28] — bandė mostais aiškinti jis, bet galiausiai kapituliavęs prieš neklusnią romėnų kalbą ir moters nesupratimą pamojo vienam iš karių, mokančiam kelis žodžius lenkiškai, ir iškilmingas Milkantų dvaro perėmimas jo didenybės Švedijos karaliaus nuosavybėn neribotam laikui klaidingai ir visai neiškilmingai pagaliau buvo šiaip ne taip išaiškintas.