Soliaris

Tai buvo paprasčiausias iš sapnų, kitų nesugebu atpasakoti, nes trykštantys iš jų siaubo verpetai jau nebeturėjo jokio atitikmens sąmonėje. Juose nieko nežinojau apie Harės egzistavimą, bet negalėjau aptikti ir jokių atsiminimų bei dienos pergyvenimų.

Buvo ir kitokių sapnų, kai negyvai sustingusioje tamsoje jaučiausi esąs kažkokių kruopščių, lėtų tyrimų objektas, bet nejutau įrankių, kuriais mane tyrė. Kažkas smelkėsi į mane, trupino mane, sekino ligi visiškos tuštumos. Aukščiausia šitų nebylių naikinančių kankynių viršūnė buvo baimė, kurią prisiminus, net dienos metu man ima smarkiau plakti širdis.

O dienos, vienodos, tarsi išblukusios, slinko tingiai, kupinos baisaus nuobodulio, viskas man buvo atgrasu ir nemiela. Tik bijojau naktų ir nežinojau, kaip nuo jų išsigelbėti. Budėjau drauge su Hare, kuriai miegas nebuvo reikalingas, bučiavau ją ir glamonėjau, bet žinojau, kad man nerūpi nei jinai, nei aš pats, kad viską darau bijodamas užmigti, o ji, nors ir nesakiau nė žodžio, kokie košmarai mane kamuoja, matyt, kažką nuvokė, jaučiau, kad, būdama mano glėbyje, ji visad patiria pažeminimą, ir nieko negalėjau padaryti.

Esu sakęs, kad visą laiką nesimačiau nei su Snautu, nei su Sartorijum. Tiesa, Snautas kas kelios dienos duodavo kokį ženklą, kartais atsiųsdavo kortelę, bet dažniausiai skambindavo telefonu. Jis klausdavo, ar nepastebėjau kokio naujo reiškinio, kokio pasikeitimo, ko nors, ką galima būtų paaiškinti kaip reakciją, sukeltą tiek sykių pakartoto eksperimento. Aš jam atsakydavau nieko nepastebėjęs ir pats klausdavau jo to paties. Snautas tik purtė galvą ekrano gilumoje.

Penkioliktą dieną po eksperimentų nutraukimo pabudau anksčiau, negu kitais kartais, ir taip nukamuotas košmaro, tarsi būčiau atsipeikėjęs po stiprios narkozės sukelto alpulio. Pro atidengtą langą pamačiau, kaip, nušviesta raudonos tekančios saulės, kuri, begaliniai ištįsusi, kirto purpurinės ugnies srove okeano paviršių, toji ligšiol negyva plokštuma nepastebimai drumsčiasi. Jos juodumas staigiai išbluko, tarsi apsitraukė plonu miglos sluoksniu, bet toji migla buvo itin materialios konsistencijos. Kur ne kur joje radosi nerimasties židiniai, paskui kažkoks nenusakomas judėjimas apėmė visą regimą erdvę. Juoduma išnyko, ją praskiedė ir užgožė pienelės, šviesiai rausvos iškilimuose ir perlo rudumo įdubimuose. Spalvos iš pradžių

kaitaliojosi, paversdamos tą keistą okeano aptiesalą ilgomis sustingusių bangų eilėmis, paskui viskas susimaišė, ir visas okeanas jau buvo padengtas pūslėta puta, kylančia aukštyn didžiuliais skivytais ir po pačia Stotim, ir aplink ją. Beregint iš visų pusių į raudoną tuščią dangų nuskriejo plėviasparniai gulsčiai išsidriekę apgurgėjusiais pakraščiais putų debesys, visai nepanašūs į paprastus. Tie, kurie horizontaliais pluoštais užstojo žemą saulės diską, buvo, skirtingai nuo jos švytėjimo, juodi it anglis, kiti, arčiau saulės, priklausomai nuo kampo, kuriuo juos kliudė saulėtekio spinduliai, rusvėjo, liepsnojo vyšniniais, violetiniais, raudonais atspindžiais, ir šis procesas tęsėsi tarytum okeanas eižėtų kruvinais sluoksniais, čia apnuogindamas savo juodą paviršių, čia apsidengdamas nauju sukietėjusių putų apnašu. Kai kurie šių darinių pakildavo į viršų visiškai arti, čia pat už langų, skriedami pro juos vos per keletą metrų, o kartą vienas slystelėjo per stiklą savo šilkiniu paviršiumi. Spiečiai, pakilę į erdvę anksčiau, vos bebuvo matomi aukštai padangėje, nelyginant pasklidę paukščiai, ir vaiskiu ūku tirpo zenite.

Stotis buvo sustabdyta ir taip kabojo apie trejetą valandų, bet reginys nesikeitė. Pagaliau, kai saulė nusileido už horizonto, o okeaną po mumis apgaubė sutemos, tūkstantiniai lieknų rausvų siluetų spiečiai pakilo į dangų ir nesibaigiančios jų putos skriejo vis aukščiau ir aukščiau tarsi nematomomis stygomis, nejudančios, nesvarios, ir šis didingas sudraskytų sparnų dangun žengimas tęsėsi tol, kol visiškai sutemo.