Soliaris

Paprasta ir karti yra planetologijos „eretiko” Muntijaus analizė, stulbinanti savo neigimu, soliarinio mito ar veikiau Žmogaus Misijos sugriovimu. Pirmasis balsas, kuris išdrįso suskambėti dar kupinoje pasitikėjimo ir romantizmo soliaristikos fazėje, buvo sutiktas absoliutaus ignoruojančio tylėjimo. Ir tai suprantama, kadangi sutikti su Muntijaus žodžiais būtų buvę tas pats, kaip išbraukti soliaristika tokią, kokia ji yra. Kitokios, blaivios, rezignuojančios soliaristikos pradmenys ilgai laukė savo fundatoriaus. Praėjus penkeriems metams po Muntijaus mirties, kai jo knyga jau buvo tapusi bibliografine retenybe, balta varna, kurios negalėjai rasti nei soliarininkų rinkiniuose, nei filosofinių knygų saugyklose, atsirado jo mokykla, norvegų būrelis, kuriame ramų jo minčių dėstymą, individualiai traktuojamą perėmusių jo palikimą mąstytojų, pakeitė kandi, irzli Erlės Enesono ironija ir dar labiau suvulgarinta vartotojiška soliaristika, arba Felango „utilitaristika”. Jis reikalavo visą dėmesį skirti konkrečiai naudai, kurios galima pasisemti iš tyrinėjimų ir atsisakyti fantastiškų, tuščių vilčių pagimdytų norų užmegzti kontaktą tarp dviejų civilizacijų, siekti jų intelektualaus susivienijimo. Palyginus su negailestingu Muntijaus analizės aiškumu, visų jo mokinių raštai tėra tik priedėlis ar paprasta populiarizacija, išskyrus Enesono ir, rasi, Takatos veikalus. Beje, Muntijus jau pats viską padarė, pavadinęs pirmąją soliaristikos fazę „pranašų” periodu (prie jų jis priskyrė Gezę, Holdeną, Sevadą), antrąją—„didžiąja schizma” (vieningos soliarininkų bažnyčios suskilimą į daugybę kovojančių tikėjimų) ir pranašavo trečią fazę — dogmatizmo bei scholastinio sustabarėjimo, kuri ateis, kai bus ištirta viskas, kas yra tirtina. Tačiau taip neįvyko. Manding, Gibarianas buvo teisus, tardamas, kad likvidacinė Muntijaus išvada yra monumentalus suprastinimas, nutylintis viską, kas soliaristikoje prieštaringa religijos elementams, nes joje lėmė laikinas darbų pobūdis, kalbantis vien apie konkrečią, materialią aplink dvi saules skriejančią planetą.

Į Muntijaus knygą buvo įkištas dvilinkai sulenktas visiškai pageltęs atspaudas iš ketvirtinio leidinio ,,Parerga Solariana”, vienas pirmųjų darbų, kuriuos parašė Gibarianas, dar prieš imdamasis vadovauti Institutui. Po antrašte „Kodėl aš esu soliarininkas” buvo glaustai kone kaip dispozicija išvardinti konkretūs reiškiniai, motyvuojantys realią galimybę užmegzti kontaktą. Mat, Gibarianas priklausė tai bene paskutiniajai tyrinėtojų kartai, kuri turėjo drąsos grįžti į ankstyvuosius didybės bei optimizmo metus ir neišsigynė savotiško nužymėtas mokslo ribas peržengiančio tikėjimo, visiškai materialaus, pasikliaujančio, kad atkaklios ir nepaliaujamos pastangos duos gerų rezultatų.

Gibarianas rėmėsi taip gerai žinomais klasikiniais Eurazijos bioelektronikų Cho - En - Mino, Ngyalio ir Kavakazės tyrinėjimais. Jie įrodė, kad esama panašumo elementų tarp elektrinio smegenų darbo pobūdžio ir kai kurių plazmos ribose vykstančių išsikrovimų, kurie būna prieš pasirodant tokiems jos dariniams, kaip ankstyvosios stadijos polimoza ir suporintos soliaridės. Gibarianas atmetė pernelyg antropomorfines interpretacijas, visas tas mistifikuojančias psichoanalitinių, psichiatrinių, neurofiziologinių mokyklų tezes, kurios stengėsi priskirti dumblingam okeanui kai kurias žmogiškas ligas, kaip pavyzdžiui, epilepsiją (kurios analogai esantys mėšlungiški asimetriadų išsiveržimai), nes jis buvo vienas atsargiausių ir blaiviausiai mąstančių kontakto skelbėjų ir užvis labiausiai nekentė sensacijų. Jos, tiesą sakant, jau labai retai lydėdavo tą ar kitą atradimą.

Tokio pigiausio susidomėjimo bangą sukėlė ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo čia, aišku, neišspausdintas, įkištas kažkur tarp mikrofilmų. Jame aš rėmiausi Bergmano ir Reinoldso atradimų studijomis; jiems pasisekė iš okeano plutos procesų mozaikos išskirti ir „išfiltruoti” sudėtinius procesus, lydinčius smarkiausias emocijas — sielvartą, skausmą, džiaugsmą; aš palyginau tuos įrašus su okeano srovių iškrova ir aptikau kreivių osciliaciją ir profiliavimą (tam tikrose simetriadų kupolo partijose, nepribrendusių mimoidų papėdėse ir kt.), rodančius įsidėmėtiną analogiją. To užteko, kad mano pavardė beregint pasirodytų bulvarinėje spaudoje po komiškom antraštėm, kaip antai: „Drebučiai sielvartauja” arba „Planetos orgazmas”. Tačiau tai išėjo man į naudą (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visų tūkstančiais pasirodančių darbų, o ypač naujokų, atkreipė į mane dėmesį ir parašė laišką. Tas laiškas užvėrė vieną mano gyvenimo etapą ir atvėrė kitą.

SAPNAI