Soliaris

Rytas buvo kaip visad. Aš įtariai žiūrėjau į Harę, bet tik tada, kai ji negalėjo to pastebėti. Po pietų mudu sėdėjome šalia vienas kito prie išgaubto lango, už kurio skriejo žemi tamsiai raudoni debesys. Stotis plaukė tarp jų lyg garlaivis, Harė skaitė kažkokią knygą, o aš pasinėriau į kontempliacijos būseną, kuri dabar taip dažnai būdavo man vienintelė atokvėpio valandėlė. Aš pastebėjau, kad, palenkęs tam tikru kampu galvą, galiu pamatyti lango stikle mudviejų atspindžius, permatomus, bet aiškius. Aš nuėmiau nuo atramos ranką. Harė — mačiau stikle — greitai dirstelėjusi į mane ir įsitikinusi, kad žiūriu į okeaną, pasilenkė prie kėdės atramos ir palietė lūpomis tą vietą, kurią ką tik liečiau aš. Sėdėjau, nenatūraliai išsitempęs, o ji vėl palinko prie knygos.

— Hare,—tariau tyliai,—kur buvai išėjusi naktį?

— Naktį?

— Taip.

— Tau... prisisapnavo, Krisai. Aš niekur nebuvau išėjusi.

— Nebuvai?

— Ne. Tikriausiai sapnavai.

— Gali būti,—tariau aš.—Taip, matyt, bus man prisisapnavę...

Vakare, einant gulti, aš vėl pradėjau kalbėti apie mūsų kelionę, apie grįžimą Žemėn.

— Ak, nenoriu to girdėti,— tarė Harė.— Nekalbėk, Krisai. Juk žinai...

— Ką?

— Ne. Nieko.

Kai atsigulėme, Harė pasakė norinti gerti.

— Ten, ant stalo, yra sulčių stiklinė. Būk geras, paduok man.

Ji išgėrė pusę stiklinės ir padavė man. Aš nenorėjau gerti.

— Į mano sveikatą,— nusišypsojo Harė.

Aš išgėriau sultis, kurios pasirodė man sūrstelėjusios, bet neatkreipiau į tai dėmesio.

— Jei nenori kalbėti apie Žemę, tai apie ką?—paklausiau, kai ji užgesino šviesą.

— Ar tu vestumeis, jei manęs nebūtų?

— Ne.

— Niekad?

— Niekad.

— Kodėl?

— Nežinau. Gyvenau pats vienas dešimt metų ir neapsivedžiau. Nekalbėkim apie tai, mieloji...

Man ūžė galvoje tarsi būčiau išgėręs gerą taurę vyno.

— Ne, kalbėkime, kalbėkime. O jei aš prašyčiau?

— Kad aš vesčiausi? Nesąmonė, Hare. Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.

Ji pasilenkė prie manęs. Jaučiau lūpomis jos alsavimą, ji apkabino mane taip stipriai, kad mieguistumas beregint išgaravo.

— Pasakyk man kitaip.

— Myliu tave.

Ji įsikniaubė į mano petį, pajutau jos įtemptų vokų virpėjimą ir ašarų drėgmę.

— Hare, kas tau?

— Nieko. Nieko. Nieko! — kartojo ji kaskart tyliau. Aš stengiausi praplėšti akis, bet jos pačios merkėsi. Nežinau, kada užmigau.

Mane pažadino raudona šviesa. Galva buvo it švino pripilta, o sprandas toks pastiręs, sakytum visi slanksteliai būtų suaugę. Liežuvis buvo šiurkštus, apneštas, negalėjau jo pajudinti. „Turbūt kuo nors apsinuodijau”,— pagalvojau, vargais negalais pakėlęs galvą. Ištiesiau ranką į Harės pusę. Ranka palietė šaltą paklodę.

Aš pašokau.

Lova buvo tuščia, kambaryje — nė gyvos dvasios. Raudonas saulės rutulys atsispindėjo visuose languose.

Iššokau iš lovos. Turbūt atrodžiau komiškai, svirduliavau kaip girtas. Graibsčiausi už daiktų, puoliau prie spintos — vonia buvo tuščia. Koridorius irgi. Ir laboratorijoje nebuvo nieko.

— Hare!!!—surikau vidury koridoriaus, nesąmoningai mosikuodamas rankomis.— Hare...— praveblenau dar sykį, jau žinodamas.

Gerai nebepamenu, kas buvo paskui. Matyt, laksčiau pusnuogis po visą stotį. Prisimenu, kad net buvau įpuolęs į šaldymo kamerą, o paskui į paskutinįjį sandėlį ir daužiau kumščiais į uždarytas duris. Gal net buvau ten keliskart. Laiptai dundėjo, aš griuvinėjau, pašokęs vėl kažkur lėkiau, galiausiai atsidūriau prie permatomos užtvaros, už kurios buvo išėjimas į lauką — dvigubos šarvinės durys. Trankiau jas iš visų jėgų ir šaukiau, reikalavau, kad tai būtų sapnas. Kažkas jau kuris laikas buvo prie manęs ir purtė mane, tempė kažin kur. Paskui atsidūriau mažojoje laboratorijoje, mano marškiniai buvo permirkę lediniu vandeniu, plaukai sulipę, šnerves ir liežuvį degino spiritas; tysojau pusiaugulom, dusdamas ant kažko šalto, metalinio, o Snautas, apsimovęs savo dėmėtas drobines kelnes, triūsė prie vaistinėlės, ieškojo ten kažko, įrankiai ir buteliukai baisiai tarškėjo.

Ūmai pamačiau jį prieš save, jis žvelgė man į akis, susikaupęs, gunktelėjęs.

— Kur ji?

— Jos nėra.

— Bet, bet Harė...

— Jau nebėra Harės,— tarė jis palengvėle, aiškiai, prikišęs veidą prie manojo, tarsi būtų sudavęs smūgį ir dabar stebėtų, kas bus toliau.

— Grįš...— sušnabždėjau, užmerkdamas akis. Ir pirmąkart tikrai to nebijojau. Nesibaiminau jos vaiduokliško grįžimo. Nesupratau, kaip galėjau kada nors to bijoti!

— Išgerk.

Snautas padavė man šilto skysčio stiklinę. Pasižiūrėjau į ją ir staiga šliūkštelėjau visą skystį jam į veidą. Jis šastelėjo atgal, šluostydamas akis, o kai atsimerkė, aš jau stovėjau pasilenkęs ties juo. Jis buvo toks mažas.

— Tai tu?!

— Apie ką kalbi?

— Nemeluok, žinai, apie ką. Tai tu kalbėjaisi su ja aną naktį? Ir liepei, kad man duotų migdomųjų?.. Ką jai padarei!? Sakyk!!!

Jis pasigrabaliojo prie krūtinės ir išėmė suglamžytą voką. Aš griebiau jį. Vokas buvo užklijuotas. Viršuje nieko neužrašyta. Perplėšiau popierių. Iš vidaus iškrito keturlinkas lapelis.

Stambios, kiek vaikiškos raidės, nelygios eilutės. Pažinau jos rašyseną.