Soliaris

Visas šis savo ramiu užmoju sukrečiantis reginys išgąsdino Harę, bet aš nieko negalėjau jai paaiškinti. Man, soliarininkui, jis buvo toks pat naujas ir nesuprantamas, kaip ir jai. Beje, jokiuose kataloguose neužregistruotas formas ir darinius galima pamatyti Soliaryje maždaug du tris kartus per metus, o jei žmogui sekasi, net dažniau. Kitą naktį, maždaug prieš valandą ligi žydrosios saulės patekėjimo, matėme kitą fenomeną — okeanas fosforescavo. Iš pradžių jo tamsoje nematomame paviršiuje pasirodė pavienės šviesos dėmės, gal veikiau balzganos, murzinos aušros dėmės, kurios ėjo pagal bangų ritmą. Jos plėtėsi susiliedamos, paskui spektrinė pašvaistė išplito ligi pat horizonto. Šviesos intensyvumas didėjo apie penkiolika minučių; reginys baigėsi stebėtinu būdu: okeanas ėmė blėsti, nuo vakarų gal šimto mylių frontu slinko tamsos ruožas, o kai jis pasiekė Stotį ir praėjo pro ją, pasimatė toji okeano dalis, kuri tebe - fosforescavo ir atrodė it vis labiau tolstanti į rytus, aukštai į sutemas nyranti atošvaistė. Pasiekusi horizontą, ji liko panaši į milžinišką šiaurės pašvaistę ir beregint išnyko. Kai netrukus patekėjo saulė, vėl plytėjo tuščia sustingusi plokštuma, raibuliuojanti smulkiom bangelėm, kurios siuntė sidabrinius blyksnius tiesiai į Stoties langus. Šis reiškinys, okeano fosforescencija, buvo jau aprašytas. Kaip taisyklė, jis būdavo pastebimas prieš asimetriadų atsiradimą, o šiaip tai buvo tipiškas sustiprėjusio lokalinio plazmos aktyvumo požymis. Tačiau per kitas dvi savaites nieko nenutiko nei už Stoties, nei pačioje Stotyje. Tik kartą, vidurnaktį, išgirdau tarsi iš niekur sklindantį ir podraug iš visur tolimą riksmą, nepaprastai aukštą, šaižų ir pratisą, kažkas baisiai klykė nežmonišku balsu. Pakirdęs iš košmaro, ilgai gulėjau klausydamasis, ne visai tikras, ar ir tas klyksmas nėra sapnas. Vakar laboratorijoje, kurios dalis yra virš mūsų kambario, girdėjosi prislopinti garsai lyg kas būtų stumdęs sunkius daiktus ir aparatus. Man rodėsi, kad tas klyksmas sklinda iš viršaus, tik nesupratau, kaip čia gali būti, nes abu aukštus skyrė garso nepraleidžiantis perdengimas. Tas agonijos klyksmas tęsėsi kone pusvalandį. Jis taip draskė man nervus, kad aš, visas išprakaitavęs, apdujęs, jau buvau bebėgąs į viršų. Bet galų gale klyksmas nutilo, ir vėl tebuvo girdėti sunkių daiktų stumdymas.

Po dviejų dienų, vakare, kai sėdėjome su Hare mažoje virtuvėlėje, netikėtai įėjo Snautas. Jis dėvėjo eilutę, tikrą žemišką eilutę, kuri jį visiškai pakeitė. Jis buvo tarsi pasenėjęs ir pasidaręs aukštesnis. Beveik nežiūrėdamas į mus, jis priėjo prie stalo, pasilenkė ties juo ir, net neatsisėdęs, ėmė valgyti mėsą tiesiai iš skardinės, užsikąsdamas duona. Valgydamas įkišo į skardinę rankovę ir ištaukavo ją.

— Išsiriebaluosi,— tariau aš.

— Hm?— tik bambtelėjo pilna burna Snautas.

Jis valgė lyg daugelį dienų būtų nieko burnoj neturėjęs, įsipylė pusę stiklinės vyno, išmaukė vienu ypu, nusišluostė lūpas ir atsikvėpęs apsidairė krauju pasruvusiom akim. Paskui pažvelgė į mane ir sumurmėjo:

— Užsiželdei barzdą?.. Na, na...

Harė trankiai mėtė indus į kriauklę. Snautas ėmė lengvai sūpuotis ant kulnų, raukėsi ir garsiai čepsėjo, valydamasis liežuviu dantis. Man rodėsi, kad jis šitaip elgiasi tyčia.

— Nesinori skustis, a?—paklausė jis, įkyriai žiūrėdamas į mane.

Aš neatsakiau.

— Žiūrėk!—kiek palaukęs burbtelėjo jis.— Patariu tau. Jis irgi pirmiausiai nustojo skustis.

— Eik miegoti,— sumurmėjau aš.

— Ką? Nėra kvailių! Kodėl mudviem nepasišnekučiavus? Klausyk, Kelvinai, o gal jis mums gero linki? Gal nori padaryti mus laimingus, tik dar nežino kaip? Skaito mūsų pageidavimus iš smegenų, o juk tik du nervinių procesų procentai yra sąmoningi. Taigi jis pažįsta mus geriau, negu mes patys. Vadinasi, reikia jo klausyti. Sutikti su juo. Girdi? Nenori? Kodėl,— jo balsas virptelėjo,— kodėl tu nesiskuti?

— Liaukis,— bambtelėjau aš.— Tu girtas.

— Ką? Girtas? Aš? Tai kas? Argi žmogus, kuris tampo savo išmatas nuo vieno Galaktikos galo ligi kito, kad sužinotų, ko jis vertas, negali pasigerti? Kodėl? Tu tiki žmogaus misija, a, Kelvinai? Gibarianas pasakojo man apie tave prieš užsiželdindamas barzdą... Esi kaip tik toksai, kaip jis sakė... Tik neik į laboratoriją, dar prarasi iliuzijas... ten kuria Sartorijus, mūsų Faustas au rebours (au rebours — atvirkščiai (pranc.)), ieško priemonių prieš nemirtingumą, žinai? Tai paskutinysis šventojo Kontakto riteris, toksai, koks mums pagal išgales... Jo ankstyvesnis sumanymas irgi buvo neblogas — užtęsta agonija. Neblogai, a? Agonia perpetua... Šiaudeliai... šiaudinės skrybėlaitės... kaip tu gali negerti, Kelvinai?

Jo beveik nematomos pro užtinusius vokus akys užkliuvo už Harės, kuri stovėjo nejudėdama prie sienos.

— O, Afrodite, okeano pagimdyta. Dievybės paliesta, ranka tava,— ėmė jis deklamuoti, bet užspringo nuo juoko.— Beveik... tiksliai... ką, Kel... vinai?— vebleno jis kosėdamas.

Aš vis buvau ramus, bet tas ramumas ėmė virsti šaltu įniršiu.

— Liaukis!—sušnypščiau aš.— Liaukis ir išeik!