Soliaris

Snautas tuo metu pasidarė toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau už jį nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judėjimą kažkas, be abejo, valdė, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nėmaž nerūpėjo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dviejų trijų dienų ne tik lioviausi jos tikėjęsis ir baiminęsis, bet net visai užmiršau ir okeaną, ir eksperimentą. Kiauras dienas sėdėdavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it šešėlis slankiojo paskui mane. Mačiau, kad mudviejų reikalai negeri, ir kad ši apatiško ir beprasmiško atokvėpio būklė negali tęstis nepabaigiamai. Privalėjau pralaužti ją kaip nors, kažką pakeisti mudviejų santykiuose, tačiau kračiausi kiekvienos minties apie bet kokią permainą, neturėjau drąsos kam nors ryžtis. Nemoku to gerai paaiškinti, bet man rodėsi, kad viskas Stotyje, ypač tai, kas vyksta tarp Harės ir manęs, yra kažkokioje itin nepastovioje, baisiai įtemptoje pusiausvyros būklėje ir pažeidus ją galima viską paversti griuvėsiais. Kodėl? Nežinau. Keisčiausia, kad ir Harė jautė kažką panašaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visą šį netikrumo, laikinumo įspūdį, šį nerimą lyg prieš žemės drebėjimą sukėlė jokiu kitu būdu nepasireiškiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kažkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiškinimas: sapnai. Kadangi niekad nei prieš tai, nei po to neturėjau tokių regėjimų, nutariau užrašyti jų turinį ir tik todėl galiu dabar apie juos šį tą pasakyti. Tačiau tai tėra sapnų nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos įvairovės. Kažkokiom man nesuprantamom aplinkybėm, erdvėje be dangaus, žemės, grindų, lubų ir sienų, aš tūnojau susirietęs, nugrimzdęs kažkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kūnas būtų įaugęs į sustingusį, nejudantį beformį luitą arba, veikiau, tarsi pats būčiau netekęs kūno ir pavirtęs luitu. Mane supo pradžioje neaiškios šviesiai rausvos dėmės, kyburiuojančios erdvėje, optiškai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik iš labai arti tapdavo aiškūs, netgi pernelyg ir nenatūraliai aiškūs, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrovę. Bundant man rodėsi, nors tai paradoksalu, kad tikrovė, reali tikrovė, buvo mano sapnas, o tai, ką matau atmerkęs akis, tėra kažkokie išdžiūvę šešėliai.

Toksai buvo pirmasis reginys, pradžia, iš kurios vystėsi sapnas. Aplink mane kažkas laukė leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o aš žinojau, tikriau tariant, žinojo kažkas manyje, kad aš neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be žodžių — žadama, tuo baisesnis bus galas. Bet iš tiesų aš to nežinojau, nes tada turbūt būčiau bijojęs, o baimės nejutau niekad. Aš laukiau. Iš mane supančio rausvo rūko išniro pirmas prisilietimas, o aš, bejėgis it trinka, įklimpęs kažkur giliai tame, kas mane tarsi laikė uždaręs, negalėjau nei pasitraukti, nei pajudėti, o anas tyrinėjo mano kalėjimą aklais ir podraug reginčiais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kūrė mane. Ligi to momento aš netgi neturėjau regėjimo, bet jau mačiau — iš po apgraibom šliaužiojančių mano veidu pirštų išniro iš nieko mano lūpos, skruostai, ir, vis labiau plintant šiam suskaldytam į kuo smulkiausias dalelytes prisilytėjimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetriško kūrimo akto. Nes ir aš, kuriamas, kūriau savo ruožtu, ir štai pasirodė veidas kokio dar niekad neregėjau, svetimas, pažįstamas. Stengiausi pažvelgti jam į akis, bet negalėjau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kažkokioje palaimingoje tyloje susiradę vienas kitą, žengėme į būtį, kits kitą kurdami, ir aš jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi išplitęs ligi begalybės, o anoji būtybė — moteris?—tvyrojo drauge su manim nejudėdama. Mumyse plakė pulsas ir mudu buvome viena esybė. Ir tada ūmai į šią lėtą sceną, už kurios nieko nebuvo ir nieko negalėjo būti, ėmė sėlinti kažkas pasibjaurėtina, neįmanoma ir priešinga prigimčiai. Tas pats prisilietimas, kuris sukūrė mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie mūsų kūnų, pradėjo šiurpinti. Mūsų nuogi ir balti kūnai ėmė juoduoti, plaukti srovėmis besirangančių kirminų, kurie ėjo iš mūsų it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, šlykščiai besiraitanti gliti masė, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekraštybėje — ne!—aš bekraštybėje, staugiau tylėdamas, trokšdamas, kad išnykčiau, kad viskas baigtųsi, bet kaip tik tada pasklidau iškart į visas puses, ir manyje tvino kančia, skaudesnė už bet kokią tikrovę, šimtąsyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, čia stingstanti į uolą, čia kunkuliuojanti kažkur, kitos saulės ar pasaulio spinduliuose.