Soliaris

Su keistu panašiu į pagarbą jausmu atsargiai kišau ploną net neįrištą brošiūrėlę į lentynas tarp knygų. Pirštų galais paliečiau žalsvai rudą „Soliario almanachą”. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, nepaisant viso chaoso, kuris mus supo, ir viso mūsų bejėgiškumo, per keliolika dienų mums paaiškėjo pora pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžiant, buvo išeikvota marios rašalo. Dėl savo neišsprendžiamumo jie buvo ilgą laiką bergždžių ginčų tema.

Ar okeanas yra gyva būtybė, ir toliau abejoti galėtų kas nors, mėgstantis paradoksus ir gerokai užsispyręs. Tačiau negalima buvo užginčyti, kad jis turi psichiką, kad ir kaip suprastumei tą žodį. Pasidarė aišku, kad jis net labai gerai pastebi mūsų buvimą virš jo... Tas vienas faktas nieku pavertė visą plačią soliaristikos atšaką, sakančią, kad okeanas yra „pasaulis savyje”, „būtis savyje”, neturinti kitados buvusių nūnai išnykusių jutimo organų, kad jis nieko nežino apie išorinių reiškinių ar objektų egzistavimą, yra užsisklendęs verpete gigantiškų minties srautų, kurių buveinė, guolis ir tvėrėjas yra jo dviejų saulių apskriejama praraja.

Daugiau: sužinojome, kad okeanas geba dirbtinai sintezuoti tai, ko mes patys nemokame — mūsų kūnus, ir net tobulinti juos, įvesdamas į jų atominę struktūrą nesuprantamų pataisų, matyt, suderintų su jo turimais tikslais.

Taigi okeanas egzistavo, gyveno, mąstė, veikė. Visam laikui atkrito šansas redukuoti „Soliario problemą” ligi beprasmybės ar ligi nulio, nebegaliojo teigimas, kad okeanas nėra gyva esybė, o tuo pačiu mūsų pralaimėjimas anaiptol nėra pralaimėjimas. Žmonės norom nenorom turėjo pripažinti kaimyną, kuris, nors už bilijonų kilometrų tuštumos, atskirtas ištisų šviesmečių tarpo, atsistojo jų ekspansijos kelyje, sunkiau aprėpiamas už visą Visatą.

„Gal mes atsidūrėme istorijos posūkio taške”,— galvojau aš. Gali paimti viršų nutarimas rezignuoti, atsitraukti — ar dabar, ar netolimoje ateityje. Net pačios Stoties likvidavimo aš nelaikiau negalimu ar neįtikimu dalyku. Bet netikėjau, kad šitokiu būdu galima būtų ką nors išgelbėti. Pats mąstančio koloso egzistavimas jau niekad neduos žmonėms ramybės. Nors ir išvaikščiotume Galaktiką, nors ir susisiektume su kitomis panašių į mus būtybių civilizacijomis, Soliaris amžinai bus žmogui mestas iššūkis.

Ir dar vienas nedidelis oda įrištas tomas užklydo tarp „Almanacho” komplektų. Prieš atskleisdamas, valandėlę žiūrėjau į patamsėjusius nuo pirštų viršelius. Tai buvo sena knyga, Muntijaus „Soliaristikos įžanga”. Prisiminiau tą naktį, kai ja skaičiau, ir Gibariano šypsnį, kuomet davė man tą savo egzempliorių, ir švintančią dieną už lango, kai perskaičiau paskutinį žodį „pabaiga”. Soliaristika,— rašė Muntijus,—yra kosminio amžiaus religijos pakaitalas, yra mokslo rūbais apvilktas tikėjimas; kontaktas, tikslas, kurio ji siekia, yra toks pat miglotas ir tamsus, kaip šventųjų bendravimas ar Mesijo nužengimas. Tyrinėjimai — tai metodologinėse formulėse egzistuojanti liturgika. Nuolankus tyrinėtojų darbas yra išsipildymo, apreiškimo laukimas, nes nėra ir negali būti tiltų tarp Soliario ir Žemės. Šią akivaizdžią tiesą, kaip ir kitas (stoką bendrų eksperimentų, stoką sąvokų, kurias būtų galima perteikti) soliarininkai atmeta, kaip kad tikintieji atmetė argumentus, kurie griovė jų tikėjimo pamatus. Ir ko gi laukia, ko gali tikėtis žmonės po „informacinių ryšių užmezgimo” su mąstančiomis jūromis? Registravimo pergyvenimų, susijusių su laike nesibaigiančia egzistencija, tokia sena, kad tikriausiai pati nebepamena savo pradžios? Aprašyti troškimus, aistras, viltis ir kentėjimus, kurie kyla per momentalius gyvųjų kalnų gimdymus, aprašyti, kaip matematika pavirsta būtim, vienatvė ir rezignacija — pilnatve? Bet juk tai yra neperteikiamos žinios, o jeigu mėgintume išversti jas į kokią žemės kalbą, tai visi vertybių ir reikšmių ieškojimai pražūtų, liktų anoje pusėje. Tačiau ne tokių labiau derančių poezijai, negu mokslui atradimų nori „išpažinėjai”, nes, patys to nenumanydami, jie laukia Apreiškimo, kuris atskleistų jiems pačio žmogaus prasmę! Taigi soliaristika yra seniai mirusių mitų epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu žmonių lūpos jau nedrįsta pareikšti, o jos kertinis akmuo, giliai paslėptas pastato pamatuose, yra Atpirkimo viltis...

Tačiau negebantys pripažinti, kad taip iš tikrųjų yra, soliarininkai vengte vengia pasakyti ką nors aiškesnio apie kontaktą, taigi jų raštuose jis yra kažkas galutinis. Ir jeigu pirmaisiais metais, dar blaiviai samprotaujant, jis buvo laikomas pradžia, įvadu, įžengimu į naują, vieną iš daugelio kelių, tai įšventintas jis ilgainiui tapo jų amžinybė ir dangus...