Soliaris

Balsai, reikalaujantys mažinti tyrinėjimus, maišėsi su pasisakymais tų, kurie siūlė pavartoti energingiau veikiančias priemones. Bet turbūt niekas nenužengė toliau už administracinį Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktorių, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja žmonių, tik jų nepastebi nelyginant dramblys vaikščiojančios jo sprandu skruzdėlės, ir, norint atkreipti jo dėmesį ir sukoncentruoti į mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir mašinas - gigantus visos planetos mastu. Komiškas momentas čia buvo tas, jog (kaip su patyčia pažymėjo spauda) tokių brangių žygių reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinėjimus. Taigi čia buvo dosnumas iš svetimos kišenės.

Ir vėl užvirė naujų hipotezių verpetas, atgimė senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar išplėstos. Dėl to aiški nors ir labai išsiplėtojusi soliaristika atsidūrė painiame pilname aklaviečių labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodėjimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingų popierių okeanas.

Prieš kokius dvejus metus, kai aš, Instituto absolventas, įžengiau į Gibariano dirbtuvę, buvo gauta Meto - Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumblių energiją žmonių poreikiams. Jau ir anksčiau tai magėjo tyrinėtojams ir ne vieną plazminių drebučių krovinį atvežė Žemėn kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieškoma jų konservavimo metodų — taikoma aukšta ir žema temperatūra, dirbtinė panaši į Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiaciją, tūkstančiai cheminių receptų, o naudos tiek, kad buvo galima stebėti daugiau ar mažiau vangų irimo procesą, taip pat ir visus kitus, daug kartų visose stadijose su didžiausiu tikslumu aprašytus — savęs naikinimo procesą, maceraciją, pirminį, arba ankstyvąjį, ir vėlyvąjį, antrinį, nykimą. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdžiai, paimti iš visokių plazmos ataugų bei darinių. Skyrėsi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, žvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudėtį, elementų santykį ir chemines formules galėjo išvardinti kiekvienas iš miego pažadintas soliarininkas.

Bandymai išlaikyti gyvą — arba bent vegetacijos bei hibernacijos būklėje — kokią didelę ar mažą pabaisos dalelę, atskirtą nuo planetos organizmo, baigėsi visiška nesėkme. Tada kilo įsitikinimas (kurį išvystė Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko įspėti tik viena mįslė, ir kai ją atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiškės...

Ieškodami šio rakto, to filosofinio Soliario akmens, dažnai eikvojo laiką ir energiją žmonės, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tų kombinatorių maniakų, nepriklausančių mokslo sričiai, patrakėlių, užsidegimu pranokstančių savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile” ar „apskritimo kvadratūros” pranašai, tiek priaugo, kad pasiekė epidemijos mastą, ir net kai kurie psichologai susirūpino. Tačiau ši aistra po keleto metų užgeso, o kai aš ruošiausi kelionei į Soliarį, jau seniai apie tai nei buvo rašoma laikraščiuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie patį okeaną.

Dėdamas į lentyną Gravinskio tomą, pastebėjau šalimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mažutę, vos beįžiūrimą tarp storų nugarėlių Gratenštromo brošiūrėlę, itin originalų soliaristinės literatūros pumpurą. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje už supratimą užužmogiškų reiškinių — prieš pačius žmones, prieš žmogų, savotiškas paskvilis prieš mūsų giminę, pasiutiškai matematiškai sausas savamokslio darbas. Paskelbęs prieš tai nemaža keistokos medžiagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyčiau, antraeiles kvantinės fizikos šakas, šiame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapių labai keistame veikale jis stengėsi įrodyti, jog net iš pažiūros kuo abstrakčiausi, labiausiai teoriški sumatematinti mokslo pasiekimai tėra tik per žingsni nutolę nuo priešistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supančio pasaulio supratimo. Ieškodamas reliatyvumo teorijose, jėgos laukų teoremos formulėse, tariamybėje, vieningo kosminio lauko hipotezėse kūno pėdsakų, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekmė mūsų jausmų, mūsų organizmo sandaros, gyvuliškos žmogaus fiziologijos ribotumo ir fizinių defektų pasekmė,— Gratenštromas padarė galutinę išvadą, kad apie bet kokį žmogaus „kontaktą” su ne žmogiško pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negalės būti kalbos. Šiame visai mūsų giminei taikomame paskvilyje nebuvo net užsiminta apie mąstantį okeaną, tačiau po tuo niekinamai triumfuojančiu nutylėjimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvimą. Taip bent aš jaučiau, pirmąkart susipažindamas su Gratenštromo brošiūra. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalų jis buvo todėl, kad jį ten padėjo pats Gibarianas, kuris ir davė man jį paskaityti.