Soliaris

Ėmiau jų ieškoti, bet kol suradau, puoliau prie kitos spintos, išmėčiau ampulių dėžutes... Dabar švirkštas... Kur jis?.. Sterilizatoriuose. Niekaip negalėjau jo paruošti nutirpusiomis rankomis, pirštai buvo it mediniai ir nenorėjo lankstytis. Ėmiau kaip patrakęs daužyti ranka į sterilizatoriaus viršelį, bet nė nejutau to, vien tik silpną dilgčiojimą.

Harė sukriokė garsiau. Šokau prie jos. Jos akys buvo atmerktos.

— Hare!

Tai net nebuvo šnabždesys. Negalėjau išgauti garso. Mano veidas buvo svetimas, lyg gipsinis, jis kliudė man. Jos šonkauliai lakstė po balta oda, sudrėkę nuo tirpstančio sniego plaukai buvo išsidraikę ant priegalvio. Ji žiūrėjo į mane.

— Hare!

Nieko daugiau negalėjau pasakyti. Stovėjau it kelmas su tomis svetimomis, medinėmis rankomis. Mano pėdos, lūpos, akių vokai vis labiau degė, bet aš beveik nejutau šito. Lašas šilumoj atitirpusio kraujo nutekėjo jos skruostu, nubrėždamas įkypą rėžį. Liežuvis suvirpėjo ir pasislėpė, ji vis dar švokštė.

Aš paėmiau jai už riešo — pulso nebuvo, praskleidžiau chalato skvernus ir pridėjau ausį prie skaudžiai šalto kūno po pat krūtim. Pro treškantį nelyginant gaisro ūžesį išgirdau tankius tvinksnius, pašėlusius tonus, tokius greitus, kad negalėjau net suskaičiuoti. Stovėjau, žemai pasilenkęs, užmerkęs akis, tik staiga kažkas palietė man galvą. Ji panarino pirštus man į plaukus. Pažvelgiau jai į akis.

— Krisai,— sušvokštė ji.

Aš sugriebiau jos ranką, ji atsakė paspaudimu, kuris kone sutraiškė man delną. Jos baisiai perkreiptas veidas buvo paklaikęs, akių baltymai blykstelėjo tarp vokų, gerklė sugargaliavo, nuo pykinimo ėmė tampyti visą kūną. Ji persisvėrė per stalo kraštą, ėmė daužyti galvą į porcelianinę piltuvo briauną. Aš laikiau ją ir spaudžiau prie stalo, bet su kiekviena spazmą ji sprūdo iš rankų. Mane visą išpylė prakaitas, kojos paliko lyg vatinės. Kai traukuliai susilpnėjo, pabandžiau ją paguldyti. Ji duso, gaudydama orą. Ūmai šiame baisiame kruviname veide sušvito Harės akys.

— Krisai,— sugargė ji,— kaip... kaip ilgai, Krisai?

Ji vos kvėpavo, ant lūpų pasirodė putos, ją vėl ėmė tampyti traukuliai. Laikiau ją, įtempęs visas jėgas. Paskui ji griuvo aukštielninka, net dantys sukaleno, ir ėmė sunkiai alsuoti.

— Ne, ne, ne,— tankiai šūkčiojo ji su kiekvienu oro iškvėpimu, ir atrodė, kad kiekvienas bus paskutinis. Bet traukuliai pasikartojo dar sykį, ir ji vėl ėmė blaškytis mano rankose, trumpom pertraukėlėm įtraukdama orą su tokiom pastangom, kad net visi šonkauliai iššokdavo. Paskiau vokai pusiau pridengė jos atviras nereginčias akis. Ji visa nustėro. Maniau, kad tai jau galas. Net nebandžiau šluostyti rausvų putų nuo jos lūpų, stovėjau pasilenkęs, ausyse gaudė lyg koks tolimas didžiulis varpas, ir aš laukiau jos paskutinio atodūsio, kad galėčiau kristi ant žemės, bet ji tebealsavo, beveik nebešvokštė, vis tyliau, o krūties spenelis, kuris kone visai liovėsi virpėjęs, ėmė judėti plakančios širdies ritmu. Aš stovėjau susikūprinęs; jos veidas ėmė rausti. Dar nieko nesupratau. Tik abu mano delnai sudrėko ir atrodė, jog kurstu, jog kažkas minkštas, elastingas užkimšo man ausis, tačiau vis tebegirdėjau tą gaudžiantį varpą, dabar duslų, tarsi būtų įskilusi jo šerdis.

Ji atsimerkė, ir mudviejų akys susitiko.

,,Hare”,— norėjau ištarti, bet man atrodė, kad neturiu lūpų, veidas buvo it negyva sunki kaukė, ir aš tegalėjau žiūrėti.

Ji apžvelgė kambarį, jos galva sukrutėjo. Buvo visiškai tylu. Už manęs, lyg kokiame kitame tolimame pasaulyje, iš neprisukto čiaupo vienodai lašnojo vanduo. Harė kilstelėjo ant alkūnės. Atsisėdo. Aš žengiau atatupstas. Ji žiūrėjo į mane.

— Ką,— tarė ji,— ką?.. Ne... pasisekė? Kodėl?.. Ko tu taip žiūri?..

Ir ūmai klaikiai suriko:

— Ko taip žiūri!!!

Vėl pasidarė tylu. Ji pažvelgė į savo rankas. Pakrutino pirštus.

— Čia aš? . .— pasakė.

— Hare...— suvapėjau be kvapo, vien lūpom. Ji pakėlė galvą.

— Harė?..— pakartojo ji, palengva nuslinko ant grindų ir atsistojo. Ji susvyravo, atsitiesė, žengė keletą žingsnių. Visa tai darė it kokiam transe, žiūrėjo į mane tarsi nematydama.

— Harė?—palengva pakartojo ji.— Bet... aš... nesu Harė. O kas —aš?.. Harė? O tu, tu?!

Ūmai jos akys išsiplėtė, sublizgo ir begalinio nustebimo atspindys nušvietė jos veidą.

— Gal tu irgi? Krisai! Gal tu irgi?!

Aš tylėjau, prisišliejęs pečiais prie spintos, ten, kur buvau nublokštas baimės.

Jos rankos nusviro.

— Ne,— tarė ji.— Ne, nes tu bijai. Bet klausyk, aš jau nebegaliu. Negalima šitaip. Aš nieko nežinojau. Aš ir dabar, aš vis dar nieko nesuprantu. Juk to negali būti? Aš,— ji spaudė prie krūtinės sugniaužtas nubalusias rankas,— nieko nežinau, tik... tik vien, kad aš Harė! Gal manai, kad aš apsimetu? Neapsimetu, šventas žodis, neapsimetu.

Paskutiniai žodžiai perėjo į aimaną. Raudodama ji krito ant grindų, tas riksmas lyg sudaužė kažką manyje, vienu šuoliu puoliau prie jos, pagriebiau į glėbį, ji gynėsi, stūmė mane, kūkčiodama be ašarų, šaukdama:

— Leisk! Leisk! Tu bjauriesi!? Žinau! Nenoriu taip! Nenoriu! Juk matai, pats matai, kad čia ne aš, ne aš, ne aš...

— Nutilk!—surikau, purtydamas ją.