Soliaris

— Kaip nori, — atsakiau abejingai.— Galiu duoti. Tik matai, šito niekas neištyrė eksperimentu, tokios struktūros mums dar nežinomos. Jis tiki Frezeriu, o aš apskaičiavau pagal Sioną. Jis pasakys, kad aš nesu fizikas ir Sionas taip pat ne. Bent jo supratimu. Bet čia diskutuotinas klausimas. Nenorėčiau diskusijos, kurioje galiu pralaimėti dar didesnei Sartorijaus šlovei. Tave galiu įtikinti, jo ne. Ir nemėginsiu.

— Jis dirba šia linkme. Tai ką ketini daryti?..— paklausė Snautas užgesusiu balsu. Jis susigūžė, dingo visas jo žvalumas. Nežinojau, ar jis pasitiki manim, bet man jau buvo vis tiek.

— Tai, ką daro žmogus, kurį norima nužudyti,— tyliai atsakiau aš.

— Pamėginsiu susirišti su juo. Gal jis turi galvoj kokį apsisaugojimą,— sumurmėjo Snautas ir pakėlė į mane akis:— Klausyk, o jeigu vis dėlto?.. Tas pirmasis projektas. A? Sartorijus sutiks. Tikriausiai. Tai yra... šiaip ar taip... šioks toks šansas...

— Tu tiki?

— Ne,— tuoj pat atsakė jis.— Bet... tai nieko nekenkia. Nenorėjau per greit sutikti. Man rūpėjo kuo daugiau laimėti laiko, nes jis buvo mano sąjungininkas.

— Pagalvosiu,— atsakiau aš.

— Na, tai aš einu,— tarė stodamasis Snautas. Kai jis kėlėsi iš krėslo, jam subraškėjo visi kaulai.— Tai gal bent leisi, kad tau būtų padaryta encefalograma?— paklausė, trindamas pirštais prijuostės paviršių, tarsi bandydamas nuvalyti nuo jo nematomą dėmę.

— Gerai,—pasakiau aš.

Snautas nuėjo prie durų, nekreipdamas dėmesio į Harę — ji žiūrėjo į šią sceną tylėdama, pasidėjusi knygą ant kelių. Kai Snautas uždarė duris, aš atsistojau. Išskleidžiau rankoje laikomą kortelę. Formulės buvo tikslios. Aš jų nesuklastojau. Tik nežinau, ar Sioną būtų sutikęs su jų išsprendimu. Veikiausiai ne. Aš krūptelėjau. Harė priėjo prie manęs iš užpakalio ir palietė mano petį.

— Krisai!

— Ką, mieloji?

— Kas čia buvo?

— Sakiau tau. Daktaras Snautas.

— Kas jis per žmogus?

— Mažai jį pažįstu. Kodėl klausi?

— Jis taip žiūrėjo į mane...

— Matyt, patikai.

— Ne,— Harė papurtė galva.— Tai nebuvo tos rūšies žvilgsnis. Žiūrėjo į mane, kaip... tarytum...

Ji krūptelėjo, pakėlė į mane akis ir tuoj jas nuleido.

— Einam kur nors iš čia...

SKYSTAS DEGUONIS

Nežinau, kiek laiko gulėjau tamsiame kambaryje, apatiškai žiūrėdamas į rankinio laikrodžio ciferblatą. Klausiausi savo paties alsavimo ir stebėjausi kažkuo, bet visa tai, ir žiūrėjimas į žalsvą skaitmenų vainikėlį bei nustebimas, man buvo vis vien. Matyt, buvau labai pavargęs. Apsiverčiau ant šono, lova buvo keistai plati, man kažko trūko. Sulaikiau kvapą. Buvo visiškai tylu. Aš apmiriau. Niekas nė nekrebžtelėjo. Harė? Kodėl negirdžiu jos alsavimo? Ėmiau grabalioti rankom po patalą: buvau vienas.

„Hare!” — norėjau pašaukti, bet išgirdau žingsnius. Ėjo kažkas didelis ir sunkus, kaip...

— Gibarianas? — tariau ramiai.

— Taip, tai aš. Nedek šviesos.

— Ne?

— Nereikia. Taip bus geriau mums abiems.

— Bet tu negyvas!

— Tai nieko. Juk pažįsti mano balsą?

— Taip. Kodėl taip padarei?

— Turėjau. Pavėlavai keturias dienas. Jei būtum atskridęs anksčiau, gal nebūtų reikėję, bet nepriekaištauk sau. Man ne taip jau blogai.

— Iš tikrųjų esi čia?

— Ak, manai, kad prisisapnavau tau, kaip manei ir apie Harę?

— Kur ji yra?

— Kodėl galvoji, kad aš žinau?

— Numanau.

— Nekalbėk apie ją. Sakysim, kad esu čia jos vietoj. — Bet aš noriu, kad ir jinai būtų.

— Tai neįmanoma.

— Kodėl? Klausyk, ar tu žinai, kad čia tikrai tu, o ne aš?

— Ne. Čia tikrai aš. Jei norėtum būti pedantas, galėtum pasakyti, kad čia dar vienas aš. Bet neaušinkim veltui burnos.

— Išeisi?

— Taip.

— Ir ji tada grįš?

— Tau tas svarbu? Kas ji tau?

— Čia mano reikalas.

— Juk tu bijai jos.

— Ne.

— Ir bjauriesi...

— Ko tu nori iš manęs?

— Gailėtis gali savęs, ne jos. Ji visad turės dvidešimt metų. Neapsimesk, kad to nežinai!

Staiga, pats nežinau kodėl, atsipeikėjau. Klausiausi jo visai ramus. Man atrodė, kad dabar jis stovi arčiau, lovagaly, bet patamsy daugiau nieko nemačiau.

— Ko nori? — tyliai paklausiau aš. Mano tonas tarsi nustebino jį. Jis tylėjo valandėlę.

— Sartorijus įtikino Snautą, kad tu apgavai jį. Dabar jiedu apgaus tave. Dėdamiesi montuoja rentgeno aparatūrą, jiedu stato lauko anihiliatorių.

— Kur jinai? — paklausiau aš.

— Ar negirdėjai, ką tau pasakiau? Įspėju!

— Kur jinai?

— Nežinau. Įsidėmėk: tau reikės ginklo. Tu negali čia niekuo pasikliauti.

— Galiu pasikliauti Hare, — tariau aš. Išgirdau tylų, trumpą garsą. Jis juokėsi.

— Aišku, gali. Ligi tam tikros ribos. Paskui visad gali padaryti taip, kaip aš.

— Tu nesi Gibarianas.

— Taip? O kas? Gal tavo sapnas?

— Ne. Jų iškamša. Bet tu pats to nežinai.

— O iš kur žinai, kas t u esi?