Soliaris

Mudu abu šaukėme it paklaikę, klūpodami prieš kits kitą. Harės galva maskatavo, atsidauždama man į petį, aš visom jėgom spaudžiau ją prie savęs. Vanduo vienodai lašėjo iš čiaupo.

— Krisai...— suvebleno Harė, įrėmusi galvą man į petį,— pasakyk, ką turiu daryti, kad manęs nebūtų, Krisai...

— Liaukis!—sušukau aš.

Ji pakėlė galvą. Atidžiai žvelgė į mane.

— Kaip?.. Tu irgi nežinai? Nieko negalima padaryti? Nieko?

— Hare... pasigailėk...

— Norėjau... juk matei. Ne. Ne. Leisk, nenoriu, kad mane liestumei. Tau bjauru!

— Netiesa.

— Meluoji! Tau turi būti bjauru. Aš... aš pati... irgi. Jei galėčiau. Jei tik galėčiau...

— Nusižudytumei?

— Taip.

— O aš nenoriu, supranti? Nenoriu, kad nusižudytumei. Noriu, kad būtum čia, su manim, ir nieko kito man nereikia F.

Didžiulės pilkos akys ryte rijo mane.

— Kaip tu meluoji...— tyliai tyliai tarė ji.

Aš paleidau ją ir atsistojau. Ji atsisėdo ant grindų.

— Sakyk, ką turiu daryti, kad patikėtum, jog sakau tai, ką galvoju? Kad tai tiesa. Kad kitos nėra.

— Tu negali sakyti tiesos. Aš nesu Harė.

— O kas esi?

Ji ilgai tylėjo. Jos smakras keliskart virptelėjo, paskui ji nuleido galvą ir sukuždėjo:

— Harė... bet... bet žinau, kad tai netiesa. Ne mane... mylėjai ten, seniau...

— Taip,— atsakiau aš,— to, kas buvo, nebėra. Mirė. Bet čia aš tave myliu. Supranti?

Ji papurtė galva.

— Tu geras. Nemanyk, jog nemoku įvertinti to, ką esi padaręs. Darei viską gerai, kaip mokėdamas. Bet čia nieko negalima padėti. Kai prieš tris dienas sėdėjau anksti rytą prie tavo lovos, laukdama, kol pabusi, aš nieko nežinojau. Man atrodo, tarsi tai būtų buvę labai labai seniai. Aš elgiausi lyg būdama ne pilno proto. Galvoje man buvo nelyginant kokia migla. Neprisiminiau, kas yra buvę anksčiau, o kas vėliau, ir niekuo nesistebėjau, sakytum, būčiau po narkozės ar po ilgos ligos. Ir net galvojau, kad gal sergu, tik tu nenori man to pasakyti. Bet paskui daugelis dalykų privertė mane susimąstyti. Žinai, kokie tie dalykai. Jau po ano tavo pasikalbėjimo ten, bibliotekoje, su tuo, kaip jis, su Snautu man ėmė kažkas aiškėti. O kadangi tu nenorėjai man nieko pasakyti, atsikėliau naktį ir paleidau tą magnetofoną. Pamelavau tau tą vienintelį kartą, aš jį paskui paslėpiau, Krisai. Tas, kuris kalbėjo, kaip jis vadinosi?

— Gibarianas.

— Taip, Gibarianas. Tada jau viską sužinojau, nors tiesą sakant, ir dabar nieko nesuprantu. Vieno dalyko nežinojau, kad aš negaliu... kad aš nesu... kad tas taip baigsis... be galo. To jis nesakė. O gal ir sakė, bet tu nubudai, ir aš išjungiau magnetofoną. Tačiau ir taip jau išgirdau pakankamai, kad sužinočiau, jog nesu žmogus, tik instrumentas.

— Ką tu kalbi?

— Taip. Ištyrimui tavo reakcijų ar kažko panašaus. Kiekvienas jūsų turi tokį... tokią kaip aš. Tai yra paremta prisiminimais arba vaizduote, prislopinta. Kažkas panašaus. Bet tu pats viską geriau už mane žinai. Jis kalbėjo tokius baisius, neįtikimus dalykus, ir aš turbūt nebūčiau patikėjusi, jei viskas nebūtų sutapę.

— Kas sutapę?

— Na, kad man nereikalingas miegas ir kad vis turiu būti prie tavęs. Dar vakar ryte galvojau, kad tu manęs neapkenti, ir todėl buvau nelaiminga. Dieve, kokia kvaila buvau! Bet pasakyk, pats pasakyk, argi aš galėjau įsivaizduoti! Juk jis nejautė neapykantos tai savajai, o kaip apie ją kalbėjo! Tik tada supratau, jog ką tik daryčiau, bus visvien, nes ar noriu, ar ne, tau tai bus kankynė. Ir net dar blogiau, nes kankinimo įrankiai yra negyvi ir nekalti, kaip akmuo, kuris gali kristi ir užmušti. O kad įrankis galėtų linkėti gero ir mylėti, šito negalėjau įsivaizduoti. Norėčiau tau papasakoti bent tai, kas man darėsi tada, paskui, kai supratau, kai klausiausi tos juostos. Gal bent iš to turėtumei kokios naudos. Net bandžiau užrašyti...

— Tai todėl uždegei šviesą?..— paklausiau aš, vargais negalais išspaudęs žodžius pro sugniaužtą gerklę.

— Taip. Bet nieko iš to neišėjo. Nes aš ieškojau savyje, žinai...— jų — to kažko kito, buvau tarsi pamišusi, sakau tau! Kurį laiką man rodėsi, kad neturiu kūno po oda, kad manyje esama kažko kito, kad esu tik... tik paviršius. Kad tave apgaučiau. Supranti?

— Suprantu.

— Kai šitaip guli kiauras valandas naktį, tai mintimis galima nuklysti labai toli ir į labai keistas šalis, žinai...

— Žinau...

— Bet aš jutau savo pačios širdį ir dar atsiminiau, kad tu tyrei mano kraują. Koks mano kraujas? Pasakyk, pasakyk tiesą. Juk dabar gali.

— Toks pats, kaip mano.

— Tikrai?

— Prisiekiu!