Soliaris

Tai privertė mane susimąstyti. Norėjau atsikelti, bet negalėjau. Gibarianas kažką sakė. Aš nesupratau žodžių, tik girdėjau jo balso skambėjimą, beviltiškai kovojau su kūno silpnumu, dar kartą pasitempiau didžiausiom pastangom... ir nubudau. Gaudžiau orą it trokštanti žuvis. Buvo visai tamsu. Tai sapnas. Košmaras. Tuoj... „dilema, kurios nemokame išspręsti. Persekiojame patys save. Politerija naudoja kažkokį selektyvaus mūsų minčių sustiprinimo būdą. Šio reiškinio motyvų ieškojimas yra antropomorfizmas. Kur nėra žmonių, nėra ir žmogui prieinamų motyvų. Norint tęsti tyrinėjimų planą, reikia arba sunaikinti savas mintis, arba jų materialią realizaciją. Pirmasis atvejis nėra mūsų galioje. Antrasis itin panašus į žmogžudystę...”

Klausiausi patamsyje šio lygaus tolimo balso, ir tuoj pažinau: kalbėjo Gibarianas. Ištiesiau prieš save rankas: lova buvo tuščia.

„Pabudau, bet vis tiek sapnuoju”,— dingtelėjo man galvoje...

— Gibarianai?..— pašaukiau aš. Balsas nutrūko tuoj pat, pusiaužody. Kažkas tyliai spragtelėjo ir aš pajutau veidu silpną dvelktelėjimą.

— Na ką tu, Gibarianai,— nusižiovavau aš.— Šitaip persekioti iš vieno sapno į kitą, žinai...

Kažkas sušnarėjo palei mane.

— Gibarianai!—pakartojau garsiau. Lovos spyruoklės sulingavo.

— Krisai... čia aš...— pasigirdo prie pat manęs tylus kuždesys.

— Čia tu, Hare... O Gibarianas?

— Krisai... Krisai... juk jis ne... pats sakei, kad ne - gyvas...

— Sapne gali gyventi,— tariau, nutęsdamas žodžius. Bet aš Jau nebebuvau tikras, kad tai sapnas.— Jis buvo čia. Kažką kalbėjo,— bambtelėjau.

Baisiai norėjau miego. „Jeigu noriu miego, vadinasi, miegu” — idiotiškai pagalvojau, paliečiau lūpomis vėsų Harės petį ir patogiai atsiguliau. Ji man kažką sakė, bet aš jau pasinėriau į nebūtį.

Rytą raudonai apšviestame kambaryje prisiminiau nakties įvykius. Pasikalbėjimą su Gibarianu sapnavau, bet kas buvo paskui? Girdėjau jo balsą, galėčiau prisiekti, tik gerai neprisiminiau, ką jis kalbėjo. Tai buvo ne pasikalbėjimas, o veikiau paskaita. Paskaita?..

Harė prausėsi. Girdėjau vandens teškenimą vonioje. Pažvelgiau palovin, kur prieš keletą dienų buvau pakišęs magnetofoną.

— Hare! — pašaukiau aš.

Iš už spintos pasirodė jos šlapias veidas.

— Ar kartais nematei po lova magnetofono? Mažo, kišeninio...

— Ten gulėjo visokių daiktų. Viską sudėjau čia. — Ji parodė į lentyną prie vaistinėlės ir dingo vonioje. Iššokau iš lovos, bet paieškojęs nieko neradau.

— Turėjai jį matyti,— tariau, kai Harė grįžo į kambarį. Ji šukavosi prieš veidrodį ir nieko neatsakė. Tik dabar pastebėjau, kad ji išblyškusi, o jos akys, kai susitiko veidrodyje su manosiomis, žvelgė kažin kaip įtemptai.

— Hare, — pradėjau dar kartą kaip koks asilas, — magnetofono nėra lentynoje.

— Nieko svarbesnio neturi man pasakyti?..

— Atleisk, — bambtelėjau aš.— Tavo tiesa, tai smulkmena. To betrūko, kad dar imtume bartis!

Paskui mudu nuėjome pusryčiauti. Harė šiandien darė viską kitaip, nei kitais kartais, tačiau aš nemokėjau paaiškinti to skirtumo. Ji dairėsi aplinkui, keliskart neišgirdo, ką jai sakau, staiga užsižiūrėjusi į kažką. Kartą, kai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos akys sudrėkusios.

— Kas tau?—kone pakuždom paklausiau aš.— Verki?

— Nesirūpink. Čia netikros ašaros,— pralemeno jinai.

Man nereikėjo tuo pasitenkinti, bet aš nieko taip nebijojau, kaip „atvirų pasikalbėjimų”. Be to, man kvaršino galvą kiti dalykai. Nors žinojau, kad Snauto ir Sartorijaus kėslai man tik prisisapnavo, ėmiau galvoti, ar Stotyje išvis esama kokio tinkamo ginklo. Ką su juo veiksiu, nepagalvojau, tik norėjau jį turėti. Pasakiau Harei, kad man reikia užeiti į triumą ir sandėlius. Ji tylėdama nusekė paskui mane. Perverčiau dėžes, knaisiojausi skryniose, o kai nulipau į pačią apačią, negalėjau atsispirti pagundai žvilgtelti į šaldymo kamerą. Nenorėjau, kad Harė ten įeitų, todėl tik pravėriau duris ir apžvelgiau visą patalpą. Juoda dengianti pailgą pavidalą marška pūpsojo, bet iš tos vietos, kur stovėjau, negalėjau pamatyti, ar ten guli juoduke. Man atrodė, kad ta vieta, kur ji pirmiau gulėjo, yra tuščia.

Aš neradau nieko sau tinkamo ir landžiojau vis blogiau nusiteikęs, tik staiga pastebėjau, kad nėra Harės. Beje, ji tuoj atėjo — buvo pasilikusi koridoriuje, bet jau vien jos mėginimas pabūti be manęs, o tai jai buvo labai sunku, turėjo atkreipti mano dėmesį. Tačiau aš vis elgiausi kaip įsižeidęs nežinia ant ko ar tiesiog kaip idiotas. Man įsiskaudo galva, negalėjau rasti jokių vaistų ir piktas it širšė apverčiau aukštyn kojom visą vaistinėlę. Vėl eiti į operacinę nesinorėjo. Retai elgdavausi taip netikusiai, kaip tądien. Harė slankiojo it šešėlis po kabiną, tarpais dingdavo valandėlei. Po vidudienio, kai mudu papietavome (tiesą sakant, ji nė nevalgė, o aš, be apetito, skaudančia galva, net nebandžiau jos raginti, kad valgytų), Harė staiga atsisėdo prie manęs ir ėmė pešioti mano palaidinės rankovę.

— Na, kas yra?— bambtelėjau automatiškai.