Soliaris

Man pasirodė, kad vamzdžiuose aidi koks silpnas stuksenimas. Vadinasi, Sartorijus nagrinėja aukštos įtampos aparatūrą. Mane apėmė noras eiti į viršų, tačiau beregint praėjo, pagalvojus, kad reiks eiti su Hare. Ir jeigu jos buvimą bibliotekoje dar galima kaip nors paaiškinti, tai ten, tarp mašinų, Snautas gali, ko gero, padaryti kokią neprideramą pastabą.

— Krisai,— sušnabždėjo Harė,— kaip yra su mumis?..

Aš nejučia atsidusau. Negaliu pasakyti, kad ta diena būtų buvusi man laiminga.

— Kuo geriausiai. Apie ką tu kalbi?

— Norėčiau su tavim pasikalbėti.

— Prašom. Klausau.

— Tik ne taip.

— O kaip? Juk sakiau tau, man skauda galvą, turiu aibę rūpesčių...

— Bent kiek geros valios, Krisai.

Prisiverčiau šyptelėti. Šypsena tikriausiai buvo pasigailėtina.

— Gerai, mieloji. Kalbėk.

— Tu pasakysi man tiesą?

Aš kilstelėjau antakius. Tokia pradžia man nepatiko.

— Kam man meluoti?

— Gal turi kokių priežasčių. Rimtų. Bet jei nori, kad... na, žinai... tai nemeluok man.

Tylėjau.

— Aš tau šį tą pasakysiu ir tu man šį tą pasakysi. Gerai? Tai bus tiesa. Nieko nepaisant.

Aš nežiūrėjau jai į akis, nors ji ieškojo mano žvilgsnio; apsimečiau, kad nematau šito.

— Juk sakiau tau, kad nežinau, iš kur čia atsiradau. Bet gal tu žinai. Palauk, dar ne. Gal nežinai. Bet jei žinai, tik negali dabar pasakyti, tai gal vėliau, kada nors? Tai nebus pats blogiausias dalykas. Bent turėsiu šansų.

Man atrodė, kad ledinė srovė perbėgo visu mano kūnu.

— Vaike, ką tu kalbi? Kokių šansų?..— lemenau aš.

— Krisai, kad ir kas būčiau, tik jau vaikas nesu. Tu prižadėjai. Pasakyk.

Tas ,,kad ir kas būčiau” taip sugniaužė man gerklę, kad galėjau tik žiūrėti į ją, kvailai purtydamas galvą, tarsi gindamasis nuo jos žodžių.

— Juk aiškinu tau, kad neprivalai kalbėti. Užteks, jei pasakysi, ką gali.

— Aš nieko neslepiu...— tariau dusliu balsu.

— Tai puiku,— tarė ji ir atsistojo.

Aš norėjau kažką pasakyti. Jaučiau, kad negaliu jos taip palikti, bet visi žodžiai strigo gerklėje.

— Hare...

Ji stovėjo nusigręžusi prie lango. Mėlynas tuščias okeanas plytėjo po pliku dangum.

— Hare, jei galvoji, kad... Hare, juk žinai, kad myliu tave...

— Mane?

Priėjau prie jos. Norėjau apkabinti. Ji išsisuko, atstumdama mano ranką.

— Esi toks geras...— tarė ji.— Myli mane? Verčiau muštumei!

— Hare, mieloji!

— Ne! Ne. Jau geriau tylėk.

Ji priėjo prie stalo ir ėmė rankioti lėkštes. Aš žiūrėjau į mėlyną tuštuma. Saulė leidosi, didelis Stoties šešėlis monotoniškai suposi ant bangų. Lėkštė išslydo Harei iš rankų ir nukrito ant grindų. Vanduo kliukeno plautuvėse. Horizonto pakraštyje ruda spalva persiliejo į murzinai raudoną auksą. Kad būčiau žinojęs, ką daryti! O, kadgi būčiau žinojęs. Omai paliko tylu. Harė stovėjo man už nugaros.

— Ne. Neatsigręžk,— tarė ji pakuždom.— Tu nekaltas, Krisai. Aš žinau. Nesisielok.

Aš ištiesiau į ją rankas. Ji atšoko ir, paėmusi visą šūsnį lėkščių, tarė:

— Gaila. Jeigu jos galėtų sudužti, sukulčiau, sukulčiau visas!!!

Maniau, kad tikrai tėkš lėkštes žemėn, bet ji greitom pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

— Nebijok. Nedarysiu scenų.

Staigiai pabudau vidurnaktį, įsitempęs ir budrus. Atsisėdau lovoje. Kambary buvo tamsu, tik pro praviras duris krito iš koridoriaus plonas šviesos ruoželis. Kažkas šaižiai šnypštė, šis garsas stiprėjo drauge su prislopintais, dusliais dūžiais, tarsi kas didelis daužytųsi už sienos. ,,Meteoras!—dingtelėjo man.— Pramušė šarvus. Kažkas ten yra!”

Pratisas kriokimas.

Aš visiškai atsipeikėjau. Aš Stotyje, ne raketoje, o tas klaikus garsas...

Iššokau į koridorių. Mažosios laboratorijos durys buvo kiaurai atlapos, degė šviesa. Įlėkiau vidun.

Į mane padvelkė baisus šaltis. Kabinoje kamuoliais kilo garai, paverčiantys kvapą sniego dribsniais. Daugybė baltų snaigių sukosi virš susupto maudymosi chalatu kūno, kuris silpnai daužėsi ant grindų. Vos beįžvelgiau ją šiame lediniame rūke, puoliau prie jos, pagriebiau, chalatas svilino man rankas, ji kriokė. Aš išlėkiau koridoriun, prabėgau pro virtinę durų. Jau nebejaučiau šalčio, tik jos kvapas garų debesiukais kilo iš burnos ir it ugnis degino man sprandą.

Paguldžiau ją ant stalo, praplėšiau ant krūtinės chalatą, sekundę žiūrėjau į perkreiptą krūpčiojantį veidą: užšalęs ant pravirų lūpų kraujas aptraukė jas juoda plėvele, ant liežuvio blizgėjo ledo kristaliukai...

Skystas deguonis. Laboratorijoje buvo skysto deguonies Diuvaro induose; keldamas ją nuo žemės, jutau, kad traiškau trapų stiklą. Kiek ji galėjo išgerti? Visvien. Išdeginta trachėja, gerklė, plaučiai, skystas deguonis ėda stipriau už koncentruotas rūgštis. Jos gergždžiantis sausas alsavimas, panašus į dreskiamo popieriaus čežesį, vis lėtėjo. Akys buvo užmerktos. Agonija.

Pažvelgiau į dideles įstiklintas spintas su instrumentais bei vaistais. Tracheotomija? Intubacija? Bet juk jau nebėra plaučių! Sudegę. Vaistai? Šitiek vaistų! Pilnos lentynos išsirikiavusių spalvotų butelių ir dėželių. Kriokimas aidėjo per visą salę, pro jos pravirą burną vis tebėjo garas.

Termoforai...