Soliaris

Jos atsiranda panašiai, tik jų kitokia pabaiga ir jose nieko negalima pamatyti, vien virpesius, tvyksnius, mirguliavimą; tiek težinome, kad jos yra buveinė svaiginamų procesų, siekiančių fiziškai galinio greičio ribas, jos dar vadinamos „be galo išdidintais kvantiniais reiškiniais”. Tačiau jų matematinis panašumas į kai kuriuos atomo modelius yra toks nepastovus ir trumpalaikis, jog kai kas laiko jį antraeiliu ar net atsitiktiniu požymiu. Asimetriados gyvena kur kas trumpiau už anąsias, vos keliolika minučių, o jų galas yra bene dar baisesnis, nes paskui uraganą, kuris pripildo jas ir sprogdina kietu riaumojančiu oru, jose velnišku greičiu tvinsta kliuksintis šlykštus skystis, kunkuliuojantis po nešvarių putų plėve, ir viską užlieja. Paskui įvyksta eksplozija, lyg koks purvų vulkano išsiveržimas, ji išmeta mėšliną atliekų stulpą, kurių tirštas lietus dar ilgai krinta ant neramaus okeano paviršiaus. Kai kurias vėjo nupūstas išdžiūvusias it skiedra gelsvas plokščias ir panašias i kokius plėvėtus kaulus ar kremzles asimetriadas galima aptikti dreifuojančias ant bangų per kelias dešimtis kilometrų už eksplozijos židinio.

Atskirą grupę sudaro tvariniai, trumpesniam ar ilgesniam laikui visiškai atsiskiriantys nuo gyvojo okeano. Jie yra kur kas rečiau ir sunkiau pastebimi, negu minėtieji. Pirmą kartą jų aptiktos liekanos buvo klaidingai sutapatintos, kaip paaiškėjo daug vėliau, su okeano gelmėse gyvenančių padarų palaikais. Kartais atrodo, kad jie bėga lyg keisti daugiasparniai paukščiai nuo besivejančių greituolių straublių, tačiau šios iš Žemės paimtos sąvokos dar kartą tampa siena, kurios negalima pramušti. Kartais, tačiau labai retai, galima pastebėti uolėtose salų pakrantėse keistus į seklumoj gulinčius ruonius panašius pingvinus. Jie ilsisi saulėje, paskui tingiai įšliaužia jūron ir susilieja su ja į vieną visumą.

Šitaip buvo pasivaduojama žemiškomis, žmogiškomis sąvokomis, o pirmasis kontaktas...

Ekspedicijos išnaršė šimtus kilometrų simetriadų gelmėse, išdėliojo registruojančius aparatus, automatines kino kameras; televizinės dirbtinių palydovų akys registravo mimoidų ir ilgūnų atsiradimą, jų brendimą ir žūtį. Bibliotekose gausėjo medžiagos, augo archyvai, kaina, kurią reikėjo už tai mokėti, kartais būdavo labai didelė. Septyni šimtai aštuoniolika žmonių žuvo per kataklizmus, laiku nepasitraukę iš jau pasmerktų pražūčiai kolosų, iš jų šimtas šeši tik per viena katastrofą, išgarsėjusią todėl, kad joje mirtis ištiko ir patį Gezę, tuomet septyniasdešimtmetį senį, kai žūtis, pagal taisyklę būdinga simetriadom, netikėtai užklupo tvarinį — aiškų simetriados įsikūnijimą. Septyniasdešimt devynis žmones, apsivilkusius šarviniais skafandrais, drauge su mašinomis ir aparatais per keletą sekundžių prarijo klampios pliurės išsiveržimas, parbloškęs savo purslais kitus dvidešimt septynis, kurie pilotavo sklandančius virš tiriamojo tvarinio lėktuvus ir malūnsparnius. Ši vieta keturiasdešimt antrosios lygiagretės ir aštuoniasdešimt devintojo meridiano susikirtime yra pažymėta žemėlapyje kaip Šimto Šešių Erupcija. Bet tasai taškas egzistuoja tiktai žemėlapiuose, nes okeano paviršius ten niekuo nesiskiria nuo visų kitų jo vietų.

Tada, pirmąkart Soliario tyrinėjimų istorijoje, pasigirdo balsai, reikalaujantys panaudoti termobranduolinius sprogimus. Tai turėjo būti žiauriau už kerštą: buvo norima sunaikinti tai, ko negalime suprasti. Tada, kai buvo svarstomas šis pasiūlymas, Tsankenas, rezervinės Gezės grupės viršininkas, kuris liko gyvas tik atsitiktinai — automatinis siųstuvas klaidingai pažymėjo vietą, kurioje ekspedicija tyrinėjo simetriadą, todėl Tsankenas klaidžiojo savo mašinoje virš okeano ir atvyko į vietą kelios minutės po eksplozijos, skrisdamas dar matė jos juodą grybą — pagrasino, kad išsprogdins Stotį drauge su pačiu savim ir su aštuoniolika likusių joje žmonių. Ir nors oficialiai niekad nebuvo pripažinta, kad tas savižudiškas ultimatumas turėjo įtakos balsavimo rezultatams, galima manyti, kad buvo kaip tik šitaip.

Tačiau tie laikai, kai tokios gausingos ekspedicijos lankė planetą, jau nuėjo į praeitį. Pati Stotis — jos statybai buvo vadovaujama iš palydovų, tai buvo tokio masto inžinerinis statinys, kad Žemė galėtų juo didžiuotis, jei ne okeano sugebėjimas per kelias sekundes sutverti milijoną kartų didesnes konstrukcijas,— buvo disko formos, dviejų šimtų metrų skersmens, keturių aukštų centre ir dviejų pakraštyje. Ji kabojo aukštyje nuo penkių šimtų ligi pusantro tūkstančio metrų virš okeano dėl gravitatorių, įkraunamų anihiliacijos energija, ir buvo aprūpinta ne tik visais įrenginiais, kuriuos turi paprastos kitų planetų stotys bei didieji palydovai, bet dar ir specialiais radariniais indikatoriais, kurie sulig pirmu okeano paviršiaus pasikeitimu gali įjungti papildomas jėgas — kai tik pasirodo pirmieji naujos pabaisos gimimo ženklai, plieninis diskas nuplaukia į stratosferą.