Silva rerum II

Taip, tas vaikas buvo ne toks kaip kiti jų sūnūs, ne toks kaip kiti vaikai — jis buvo suktas nuo prigimimo, jis buvo apdovanotas neatremiamu žavesiu, jis buvo išpaikintas išdykėlis, visiems keliantis atlaidžią meilę, bet tik vėliau jis tą pradėjo naudoti piktam, ir Uršulė širdies gilumoj žinojo, kada tai įvyko, betgi šitas žino211) jimas buvo nukištas į tolimiausią atminties užkampį; nukištas ir ten užmūrytas, it jos tėvo malvazija Milkantų rūsyje; ak, kalbant apie jos tėvą, juk tai viskas nuo jo prasidėjo, tai apie jį bekalbėdami tada, 1687-aisiais, juodu su Jonu Kirdėjumi ir susipyko, ir nors pykdavosi tada jie dažnai ir aistringai, taip, kaip anksčiau kad mylėdavosi, bet tąkart viskas buvo kitaip, viskas prasidėjo dėl nieko, jie susižodžiavo, kaip kad dažnai žodžiuodavosi, mat Uršulė net ir trylikai metų po Sebastiano gimimo praėjus vis dar jautėsi ne savame kailyje, šlykšti, negraži ir pati sau atgrasi, ir ta panieka sau pačiai vis prasiverždavo panieka Birontui, tai jis ją tokią padaręs, tai jis, vyras, ir visa ydinga pasaulio tvarka kalta dėl moterystės bėdų, ir ji dėl kažko, dėl niekų, jam kažką įžeidaus pasakė, jis jai taip pat karčiai atšovė, ji smogė žodžiais atgal, jis tik paniekinančiai nusikvatojo, ji it rimbu jam kirto atgal įžeidimu; ir jis ėmė nebetekti kantrybės: Viešpatie, man o ponia, kas gi jums darosi, jūs netenkate proto, koks velnias jus apsėdo ar apsirijot savo tėvo ispaniškosios muselės miltelių; pone, apie mano tėvo atminimą gerai arba nieko, tai buvo didis žmogus, o ne aikštės padugnių viešas linksmintojas, ne skalijantis šuva prie Paco pušnies aulo; ir čia Birontas pratrūko: taip, Norvaiša didis, kurgi ne, nepaisant visos pagarbos — bailiai pratylėjęs lemiamą akimirką, užuot ištraukęs jam Radvilos patikėtus įrodymus, visą gyvenimą saugojęs tą nelemtą auksinį laikrodį, kuris kaip sykis per tokius kaip jis, per bailius nutylėjimus dabar atvedė prie Sapiegų savivalės; silentium est aureum, tylėjimas auksas? tylėjimas tėra bailių devizas ir nieko daugiau, o aš nors netyliu, nors kas mano galiose, darau — tąkart karščiavosi Birontas; ir taip, dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, taip geriau pagalvojusi, Uršulė sutiktų, tylėjimas bevertis, kai tylima, nors reikia ginti valstybę, bet lygiai taip pat tylėjimas gali būti auksinis, jei aklas pyktis ima viršų prieš meilę, o ji tada neišlaikė ir sviedė: „o, pone, Viešpats mato, aš jūsų taip nekenčiu, pamanyti tik, kad dėl tokio atsisakiau vienuolyno ir sielos ramybės, ir vardan ko?"; ir čia pat pasigailėjo, nes Birontas, regėjos, tą akimirką tuoj apsiverks, bet susivaldė ir tik karčiai, su neišmatuojamu apmaudu, ištarė: „taip, anuomet tikrai vertėjo sumokėti septyniasdešimt tūkstančių auksinų vienuolynui, kad šiandien išgirsčiau šituos žodžius; ponia, kaip anuomet ir tarėmės, jūs nuo šiandien esat laisva", ir apsisukęs ant vieno kulno išėjo iš kambario, palikęs ją priblokštą ir be žado, betgi tai truko neilgai; ji iškart pakėlė tarnus, ji net paliko savo tris sūnus ir įtūžusi sėdo į paskubom jai paruoštą karietą, paliepusi važiuoti į Svirkas, kur buvo mažytis Birontų medinis dvarelis, ir, dabar kai prisimena, šito gailėtis pradėjo vos išvažiavus pro Vilniaus vartus, nors prie vartų reikėjo laukti, buvo vežimų eilė, ilgai tikrino popierius, bet reikėjo tada apsisukti ir grįžti, bet kurgi, neleido jos įžeista puikybė, ir įžeista puikybė ją laikė Svirkose visus tuos mėnesius, nors, vos ten atvykusi, suprato, kad mirs ten iš nuobodulio, kad bus sunku, ir dvarelio mažumas, grynas kaimo oras, ošiančios liepos ir čiulbantys paukščiai ramino ją tik dvi dienas, o vėliau visa tai tapo nepakeliama, ji tiesiog ėmė eiti iš proto, ir jei ne susirašinėjimas su Kazimieru, ji būtų pablūdusi, ir anuomet ji nežinojo, ką jai daryti, bet prietaringai užminė sau pati: ji grįš į Vilnių, jei Birontas jos raštiškai paprašys; ji grįš į Vilnių, jei Jonas Kirdėjus Birontas jai parašys, nes jai dingojos, kad jei jos vyras sulaužys savo kvailą taisyklę niekad jai nerašyti laiškų, ji jam kilniai atleis.