Silva rerum II

Žodžiai buvo bejėgiai sakyti ką nors apie Birontą; jie jam netiko, jie prisilietę prie jo atminimo tirpo nuo karščio, bliūško šalia jo didybės ir eižėjo iš nevilties; jie buvo per skurdūs, per maži, per ankšti tai palaimai, tam grožiui ir skausmui talpinti; argi jie galėjo atkartoti jo balsą, jo kūno kvapą, jo stuomenį? Argi net tūkstančiu žodžių kas būtų galėjęs nusakyti jo žvilgsnį, jo mirksnį, tą su pašaipa kylančio antakio judesį; arba — kaip virptelėdavo jo šnervės, kaip nuovargis metė šešėlius jam po akim? Betgi kaip keista, mąstė Uršulė, juk Jonas Kirdėjus buvo žodžių žmogus; žodžių, bet ne rašto; ir jis juk niekad nerašė jai laiškų, nėra parašęs nė vieno, vis sakydavo — nėra to, ko negalėčiau ištart tau žodžiu ir žvelgdamas tau į akis, ir, tikiuosi, niekad nebūsi šitaip nutolusi, kad turėčiau tau laiškus rašyti; taip, jis buvo žodžių žmogus, didis retorikas, didis oratorius, didis įtikinėtojas, bet su raštais jam vis nesisekė, netgi jo surašytas magistrinis opusas kitados kažin kur pradingo iš universiteto, netgi jo popierius išvogė iš Arklių gatvės, ir netgi jo antkapio plokštė dėl karo ir maro vis dar buvo be įrašo; kaip keista, kai pagalvoji, mąstė Uršulė, jis žodžiais galėdavo užburti bet ką, galėdavo įaudrinti minią it ošiančią jūrą ir galėdavo ją nuraminti, galėdavo vienu mostu ją praskirti it biblinis pranašas, o pats dabar nebuvo įamžintas nei akmeny, nei popieriuj nė vienu žodžiu; kaip keista, išties; ir kas gi galėjo pagalvoti, ypač tada, jaunystėj, kai Kazimieras vedė, kai bylą jiems pagaliau nutraukė, kai juodu, Uršulė ir Jonas Kirdėjus, pagaliau įsikūrė Vilniuje, jo rūmuose Arklių gatvėj, viskas atrodė puiku, jiems gimė antrasis sūnus, Samuelis Jeronimas, tiesa, vargšelis, su maža kuprele, betgi buvo tokio meilumo, tokio gerumo vaikas, it saulės spindulys; it Viešpats tą jo kūno kliaudą atpirko atseikėdamas jam su kaupu kažin kokios vidinės, sielos, šviesos. O juodu su Birontu pamažėliais rimo, gyvendami krikščionišką santuokinį gyvenimą, į kurį po truputį jau smelkėsi kasdienybė, ta meilės vagilė, ir jie galėjo ugningai mylėti vienas kitą tremty, pavojuose, netikrume, tačiau didžiausią pavojų jiems kėlė ramybė; ji tykiai, bet nenumaldomai šipino jų aistros ašmenis; jų meilė visuomet buvo kaip gaisras, jai reikėjo vėjuotų likimo audrų, ne jų abiejų būdui buvo ją kantriai kūrenti it ugnelę po viralo puodu, ir nors Birontas kaip ir anksčiau galėdavo valandų valandas praleisti Uršulės glėby, tačiau jam, kaip didikui ir vyrui, dabar jau buvo vien to negana. O laikai buvo įdomūs, tai buvo Mykolo Kaributo Višniovieckio, visų pravardžiuojamo Malpa[123], laikai, betgi valdovas dabar buvo jaunas, jo žmona — dar jaunesnė, Radvilos pamažėliais traukėsi, Sapiegos vis rezgė intrigas, o viršų vis labiau ėmė Pacai, ir visi, net menkiausi bajorai, dabar skirstėsi pagal politines pažiūras, ir Birontų šeima buvo ne išimtis, ir nors jos brolis Kazimieras Norvaiša buvo ant Radvilų jurgielto, tačiau Jonas Kirdėjus ir ji buvo su Pacais ir prancūziška frakcija, ir jo šviesybė kancleris Kristupas Zigmantas jau buvo atkreipęs dėmesį į poną Birontą ir jo išskirtinį oratoriaus talentą, ir Vilniuje, o ir visoj Lietuvos kunigaikštystėj prireikus viešai pakalbėti nuo Pacų tą darydavo Birontas; ir Uršulei būdavo įstabu žiūrėti, kaip jis valdo žodžiais prastuomenę seimuose, seimeliuose, aikštėse — galėjo būti didis ir nepasiekiamas, galėjo būti savas ir kupinas atjautos mažutėliams, tačiau vis dažniau ir dažniau jis vaidindavo pranašą; netgi ėmė želdinti barzdą, o eidamas prieš minią nusivilkdavo žiustokorą, liemenę ir stodavo vienais baltais marškiniais, ir eksnovicė Uršulė iš Norvaišų Birontienė nebuvo tokia kvaila, kad dabar nematytų, jog josios vyras ten, ant pakylos, ant vežimo, statinės, įsijautęs vaidina nedidelį Jėzų; ir ji tik stebėdavosi, kaip viso šito nemato nei linksintys vyrai minioj, nei alpstančios moterys; ir jei ji jau mokėjo nurungti varžoves, tai prieš vieną — politiką, o galbūt — vyrų tuštybę, ji buvo beginklė.

O tačiau ir be to jai Vilniuje anuomet buvo sunku — ji nepritapo, Karaliaučiuj buvo lengviau, o čia ji tebuvo mažutė didžio bajoro žmona, ir žmonės kalbėjo ją esant pernelyg nenuspėjamo būdo, per daug šmaikščią, pilną puikybės; čia viskas buvo kitaip, čia nebuvo Boguslovo Radvilos, idant paplotų katučių jos aštriam liežuvėliui, tas kandus liežuvėlis dabar veikiau pridirbdavo jai čia priešų, ir ponios šnairavo į josios naujausias madas, ją auste audė apkalbom, vos ne su pajuoka nužiūrinėjo, nors pačios vėliau, praėjus metams ar dvejiems, vilkėjo tą patį fasoną, ir, keista, Uršulei iš Norvaišų Birontienei tik dabar, po šitiekos metų, tatai atrodo kvailiausia tuštybė, betgi anuomet, kai viskas gyvenime buvo nuspręsta už ją, vien tai, kad galėjo rinktis audinio spalvą ar kaspino ilgį ir savo rūbais visam miestui sukelti kalbas, jai atrodė be galo svarbu.