Silva rerum II

Bet anuomet ją kamavo vienatvė — Birontas dienas leido su didžiuoju kancleriu Pacu, ji — su abiem vaikais, ir tik retkarčiais, labai retkarčiais jai pavykdavo išeiti į žmones, betgi kai ją pristatė šviesiausiajai poniai kanclerienei Pacienei, viskas pasikeitė, tai buvo Dauspudoj, ir toji prancūzė tą patį vakarą vėl ją prisiminė, jai pamojo venezici, ma pettite, asseyezvous, mais ditesmoi…[124] ir buvo maloniai nustebinta, kad Uršulė žino porą žodžių prancūziškai, didi ponia buvo toji Klara Izabelė iš MaillyLascarių, tada jau blėstanti, trisdešimt septynerių, bet jaunystėj buvusi gražuolė, kritusi į akį net senajam karaliui, pusė dvaro didikų siekė jos rankos, bet laimėjo Kristupas Zigmantas Pacas, o dabar kalbos ėjo, kad ponas kancleris turįs meilužę, ir ponia kanclerienė šitai žinojo, jau vėliau ji nesivaržydama Uršulei sakydavo „ponas kancleris vėl guodžia ponią Sofiją", ir jaunoji, naivioji Uršulė iš Norvaišų Birontienė tais kartais prisimindavo vienuolyną ir motinėlės pamokslus apie moterystės trapumą ir praeinantį kūno grožį, ir ji nesuprasdavo, kaipgi taip, kaipgi gali išblėsti meilė, kaip gali šitaip išgaruoti aistra, negi vyrai myli tik moterų kūno jaunystę, ir kartą netgi įsidrąsinusi paklausė prancūzės, bet šioji į ją tik pažiūrėjo, tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė: kūnas, jaunystė, aistra? Tai tik priemonės tikslui, cest seulement une commerce[125], naudokitės, man o miela, kol turit, kol galit, paskui bus vėlu; betgi Uršulė matė, kad viskas kur kas sudėtingiau, nes buvo liudininkė didžios paslapties, mat niekam anuomet nežinant, pasirodo, ponia kanclerienė turėjo meilės ryšį su pačiu Malpa, su tuometiniu karaliumi Mykolu, ir niekas neįtarė, kad nuodėminga aistra gali sieti tą senstančią prancūzę gražuolę su jaunesniu už ją storuliu monarchu; vėliau, daug vėliau kalbėta, kad juos rišo intrigos, politika, interesai, betgi Uršulė žinojo, jog tai netiesa, tiesa turbūt tik ta, kad Kupidonas kartais išties būna aklas, nes, karaliui mirus po metų, mirus kancleriui ir poniai jau mirus dar po dešimtmečio, 1685-aisiais, ponios paskutine valia jai išėmė širdį, įdėjo į mažutę paauksintą urną, ir Uršulė pati savo rankom, kaip buvusi ponios kanclerienės patikėtinė, tą indelį perdavė tarnui, ir tas tyliai nugabeno ją karaliaus globotiems Bielianų kamalduliams, kur tie tylos regulos saistomi broliai abiejų meilužių širdis užmūrijo nišoje, sujungdami jas bent po mirties. Betgi kaip keista, likimo valia visi jie mirė bevaikiai — ir karalius, ir kancleris su kancleriene, kad ir kaip jie stengėsi; Uršulė pamena tą pusmetį karaliaus dvare Varšuvoje, kur ją buvo pasiėmusi ponia Klara kaip savo dvariškę, ir ji, vargais negalais išsiprašiusi Bironto, iškeliavo, ir Uršulė iš arti keliskart matė jos didenybę ir buvo jai net pristatyta, ir toji jaunutė, dailutė, maloninga valdovė darė viską, idant padovanotų įpėdinį ir pradėtų Višniovieckių karališką dinastiją, bet veltui; žmonės plakė liežuviais, kad kaltas karalius — jog nutukęs, jog mėgėjas ryti be saiko ir jog, baisiausia, galbūt netgi yra sodomitas, betgi ir kancleriene, ir kitos moterys žinojo, kad tai netiesa — ir karalius, ir karalienė stengėsi, bet nieko jiems kažkodėl neišeidavo, ir jaunoji jos didenybė Eleonora Marija darėsi vis blyškesnė, vis nelaimingesnė, it ta balta batisto nosinė, kurią Uršulė paduodavo kanclerienei, o kancleriene — karalienei; ir tą pusmetį Varšuvoje karalius su karaliene bergždžiai stengėsi susilaukti įpėdinio, dėl to nelaimingas karalius ieškojo paguodos kanclerienės glėby, kancleris lankė savo meilužę Sofiją, Jonas Kirdėjus Vilniuje būrė prancūzišką partiją ir skėlė savo pamokslus minioms, o Uršulė iš Norvaišų vėl mirtinai nuobodžiavo, vėl neturėjo sielos ramybės, net Varšuvoj, net karaliaus dvare padavinėdama nosinę pačiai karalienei; nuobodžiavo net šmaikščiosios globėjos prancūzės draugijoj; nuobodžiavo, kol atsklido nerimastingi gandai iš Vilniaus apie tai, kad Birontas ten vėl turi moterų; ir stebėtina, bet Uršulės širdy vėl atgimė beveik išblėsusi meilė, ji ėmė niršti, blaškytis, vėl regzti planus ir, ponios kanclerienės patarta, parašė savo sutuoktiniui: ji serganti, jai visai negerai, lai atvyksta jos pasiimti į Varšuvą, ir pradėjo nekantriai laukti jo atsakymo.