Silva rerum II

O ji nebeturėjo laiko ir sveikatos nei gailesčiui, nei apgailestavimams; jai tiek reikėjo nuveikti ir pirmiausia — surasti Joną Izidorių Norvaišą, kur jis bebūtų pradingęs, todėl, išklausinėjusi Oną Kotryną, ji parašė laiškus į Biržus, į Vilnių, į Titonis, į Hermaniškes, šviesiausiajam kunigaikščiui Radvilai; paštas nebeveikė, ji siuntė dvaro žmones iki pirmųjų — dabar be proto brangių — žygūnų ir sukluso, kai Ona Kotryna pasakė, kad bergždžias reikalas — dvarionys pabėgs su įduotu užmokesčiu; ir Uršulė, pasiėmusi lazdelę, nes žudantis skausmas vis labiau kamavo, pasiramsčiuodama nutarė apžiūrėti jos buvusį tėvų dvarą ir lydima Benkartėlio truputį apvažiuoti valstiečių trobas, ir tai, ką pamatė, ją mažne pravirkdė — ji nė neįsivaizdavo, kad jų žmonės čia šitaip dabar suvargę, tokie nelaimingi, tokie užguiti, tokie prasigėrę, sunykę, nuskurdę, ir, Viešpatie, jos tėvas buvo visų gerbiamas ponas, pas jį visi traukdavo patarimo ir kaip pas išmintingą ginčų sprendėją, o dabar, paaiškėjo, tas senas beprotis Jonas, Viešpatie šventas, jau ir šaudė į mužikėlius, blogiau už savo tėvą, Antaną Tarvydą, tą bjaurų šaltyšių, ir kaip jai dabar žiūrėti į akis apylinkių seniams, kuriuos dar paminė iš vaikystės žaidimų? Eufemija, dėl visko kalta ta prasčiokė Eufemija, kad buvo čia įleista, betgi ir šita kilminguolė — ne Milkantų šeimininkė; kaip gaila, kad tėvonijos ne pagal verpstę paveldimos: ji, Uršulė, niekad nebūtų leidusi dvarui šitaip sunykti, ir ji įniršo, ir kai Ona Kotryna eilinįkart po jų skurdžios vakarienės pradėjo skųstis neklusniais mužikais, jai trūko kantrybė ir ji net supykusi plojo savo raukšlėtu delnu per stalą, net jos žiedai subarškėjo: miela ponia, šitie žmonės — tai nemeluojantis veidrodis, rodantis, kaip jūs vykdot mūsų luomui Viešpaties pavestą pareigą, mūsų valstiečiai tėra tik tokie, kokiems jiems leidžiame būti, ir atleiskit, mano brangioji, bet nuo gerų ponų žmonės niekur nebėga, amžinatilsį Norvaišos, mano gimdytojai, čia visiems geriesiems žmoneliams buvo kaip tikriausi tėvai; ir, Viešpatie šventas, kad gerosios Marcijonos Riaubaitės tikra duktė imtų ir Milkantus apvogtų? nieks nė nebūtų sapnavęs! jeigu ne jūs, jeigu ne ankstesnė visus paleidusi ponia! — ir Uršulė burnojo, ir Uršulė žėrė, ką galvoja, bet Ona Kotryna turėjo sutikti, dėl vieno senutė teisi: jog kartą praradus žmonių pagarbą juos paskui valdyti be galo sunku. Ir Ona Kotryna neištvėrė, ji apsiverkė — ten, kur stovėjo, tiesiai vidur menės, pasijutusi kaip kadaise, motinos barama, betgi tai dabar buvo ir stebėtinai gera, nes pagaliau buvo kažkas, kas galėjo išbarti, kažkas iš savų, iš jai lygių, ir Ona Kotryna nė pati nepajuto, kaip žodis po žodžio it per išpažintį jai viską papasakojo, net apie švedus ir apie tą žalčialunkį, ir buvo nustebusi, kai senutė tik gūžtelėjo savo pečiais — et, aš ir pati vieną Vilniuj užkluptą marodierių savo rankom esu nužudžius, tuščiu buteliu tiesiai per galvą, Viešpats, tikiuos, man atleis, o čia — priešai, nieko čia tokio; bet ar tiesa, ką žmonės kalba, kad prieš tai gyvenot su švedu kaip žmona ir vyras? betgi užteks, mano miela, nusišluostykit ašaras, kas buvo — pražuvo; ko tik nepadarai per tą karą, reikia gyventi toliau, o betgi pagalvokim, o ką pasakyt jūsų vyrui? Ir ji, švelniai tapšnodama nugarą raudančiai sūnėno žmonai, jau nebesistebėjo ta karta — vis dar jauna, vis dar kupina jėgų, tik gyvenk ir norėk, o tokie niekam tikę, tokie pakrikę, ir, lyg tyčia, tai jiems Viešpats lėmė gyventi per didžiausias negandas, per karą, badą ir marą, ir buvo aišku, kad jie tų išbandymų niekaip negali pakelti; Viešpatie šventas, kaipgi galima prasidėti su švedais meilužiais, kai pačios giminė nesant įpėdinio gali tuoj užsibaigti?