Silva rerum II

Tąvakar Doelene viskas buvo kitaip, nes nors šaunusis Pepijnas Duitsas buvo kažkur dingęs, jo vietoje buvo kitų, ne ką prastesnių apgavikų, betgi Kazimieras Norvaiša jau atidžiau sekė žaidimą, jau truputį perprato jų vartojamus žodžius, jo protas veikė it gerai prisuktas laikrodis, jis jau žinojo ne tik ko tikėtis iš jam atitekusių kortų, bet ir per kokias gudrum o spragas gali išlįsti jo priešininkai. Vis dėlto jis sugebėjo pralošti ir sagas, ir sagtį, ir paskutiniam statymui jam teko išrašyti skolos raštelį pinigams, kurių jis akyse nematė ir kurie apskritai buvo ne jo, nes dar tariamai keliavo kaži kur per vokiečių žemių platybes iš senojo Palubinskio, ir kaip užstatą jis nusimovė savo aukso signetą su Ašaka ir, persižegnojęs ir pabučiavęs jį, tėškė ant stalo, pakeldamas statymą, ir, stebėtina, tarsi meilė būtų nusisukusi nuo jo, pirmąkart išlošė. Po daugelio metų jis tą vakarą paminė lyg per miglą, nė nebegalėjo dabar atpasakoti viso to savo sielos prieteliui Jonui, žinojo tik, kad žingsnis po žingsnio atsilošė viską, ką buvo padėjęs ant stalo: atsilošė žiedą, sagtį, sagas ir pradėjo tuštinti kitų lošėjų kišenes, kai, sugrįžus sėkmei, priešais jį pradėjo augti aukso krūva — guldenų, talerių, livrų, viso olandiško ir aplinkinių žemių nukaldinto aukso lietus, nes jo sėkmė buvo tokia, kad net patyrę sukčiautojai nebegalėjo įkišt savo kortų ar sukeisti žymėtų, mat Kazimierui Norvaišai taip gerai ėjosi, kaip dar visą gyvenimą nebuvo ėjęsi, ir jis pats gudravo taip įžūliai, kad nebeliko jokių landų kitiems, ir jo galva svaigo nuo saldumo, o širdis — nuo tokio tyro ir gryno džiaugsmo, kokio dar gyvenime nebuvo patyręs, mat jautėsi tarsi stovįs ant aukščiausio kalno po kojomis plytint visam pasauliui; jautėsi, tarsi kraujas jo gyslomis tekėtų it lydytas auksas, o jis pats saldžiai dulkintų pačią deivę Fortūną. Paryčiais jis suprato, kad metas sustoti, ir, mintyse dėkingai pasimeldęs Viešpačiui, nutarė susižerti laimikį, pasiuntė savo tarną į Rosengraachtą, prisakydamas grįžti ir atvesdinti antrąjį tarną, mat vienas su šitokia aukso gausybe ne juokais baiminosi grįžti į užeigą, užsisakė maisto ir vyno, prieš tai įtariai, bijodamas kokių drignių, davęs visa tai paragauti Doeleno smuklininkui, ir galiausiai, jau visai išaušus, lydimas abiejų tarnų, kurie vos panešė jo laimikį, jis įžengė į ankštą užeigos kambarėlį, kur pro spalvoto stiklo langus ant grindų krintančioje vaiskioje ryto šviesoje linksmai strykčiojo alkanos olandiškos blakės, ir gardžiai juokdamasis, pamiršęs nesutarimus, atsidūrė prie jaunojo Palubinskio guolio, žerdamas dar linksmiau žvangantį aukso lietų ant sergančio mylimojo kūno, tarsi meilingas Jupiteris ant Danajės, kol po kelių akimirkų suprato, kad išlošti auksinai žvangėdami krinta nebe ant karščiuojančio mylimojo kūno, o ant ataušusio jo lavono.

Senojo kunigaikščio siųsti pinigai Amsterdamo keityklą pasiekė dar po penkių dienų, ir Kazimieras Norvaiša vėliau Jonui Tarvydui pasakojo, kad iš sielvarto daug ko nebepaminė, bet vis dėlto sugebėjo sutvarkyti, kad mirusįjį balzamuotų ir švino karste parsiųsdintų jo gimtinėn prie Nemuno, kad parašė deramą laišką senajam Palubinskiui, kad garbingai per tą pačią keityklą jam grąžino jo pinigus, kad pats vėliau vienas nuvyko į Bazelį, kur dvejus metus studijavo ir atgailavo, ir Jonas Tarvydas tik dabar, tik neseniai, tik po šitiekos metų, tik būdamas senas, pradėjo suprasti, kaip kankinosi jo nusidėjėlis ponas, netekęs gyvenimo meilės, betgi dabar būtų pasakęs, kad dar didesnė kančia yra matyti savo pirmąją ir paskutiniąją gyvenime mylimąją vienu metu ir po vienu stogu, bet abi, Uršulę ir Oną Kotryną, vienodai jam nepasiekiamas.

XV