Soliaris

Bet aš neturėjau namų. Žemė? Galvojau apie jos didelius žmonių užtvindytus triukšmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad būčiau pradingęs, jei būčiau padaręs tai, ką norėjau padaryti antrąją ar trečiąją naktį — pulti į sunkiai banguojantį tamsybės okeaną. Aš paskęsiu tarp žmonių. Būsiu nešnekus ir atidus, todėl pageidaujamas draugas, turėsiu daug pažįstamų, net bičiulių ir moterų, o gal netgi vieną moterį. Tam tikrą laiką turėsiu prisiversti, kad galėčiau šypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tūkstančius smulkių veiksmų, iš kurių susideda žemės gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras naujų interesų, naujų užsiėmimų, tačiau aš neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir nė vienam žmogui, jau niekados. Ir galbūt žiūrėsiu naktimis ten, kur danguje dulkių debesies ūkana it juoda skraistė uždengia dviejų Saulių šviesą, ir atsiminsiu viską, net tai, ką galvoju dabar. Su atlaidžiu šypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame šypsnyje truputis gailesčio, bet ir pranašumo. Aš visai nelaikiau to savęs, kuris bus, blogesniu už tą Kelviną, kuris būtų ryžęsis viskam dėl dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas neturės teisės smerkti mane.

Į kabiną įėjo Snautas. Jis apsidairė, paskui pažvelgė į mane. Aš atsistojau ir priėjau prie stalo.

— Tau ko nors reikia?

— Atrodo, kad neturi ką veikti?..— paklausė jis mikčiodamas.— Galėčiau tau duoti kai kokių apskaičiavimų, tiesa, tai neskubu...

— Ačiū,— šyptelėjau aš,— bet nereikia.

— Tu taip manai?— paklausė jis, žvelgdamas pro langą.

— Taip. Mąsčiau apie įvairius dalykus ir...

— Verčiau mažiau mąstytumei.

— Tu nežinai, ką aš turiu galvoj. Sakyk, ar... tu tiki į dievą?

Jis dirstelėjo į mane.

— Ką tu? Kas gi šiandien tiki... Jo akyse spindėjo nerimas.

— Tai ne taip paprasta,— tariau tyčia nerūpestingu tonu,— nes aš nekalbu apie tradicinį žemiškų tikybų dievą. Nesu religijų žinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais žinai, ar kada yra buvęs tikėjimas į... ydingą dievą?

— Ydingą?— pakartojo, kilstelėjęs antakius, Snautas.— Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas žmogiškų silpnybių naštos, tik dar didesnės. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdžiui, prievartautojas, trokštantis vergavimo ir aukų, pavydintis kitų dievų... graikų dievai turėjo ne mažiau žmogiškų ydų — buvo valdingi, kliautingi šeimose...

— Ne,— nutraukiau aš, — kalbu ne apie dievą, kurio netobulumas išplaukia iš jį sukūrusių žmonių naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruožas. Tai turėtų būti dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra dievas... luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sutvėrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu.

— Tai senovinis manicheizmas,— pratarė dvejodamas Snautas.

Dabar kalbėdamas su manim, jis nebebuvo toks įtariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.

— Bet tai neturi nieko bendro su gėrio ir blogio pradmenimis,— tuoj pat nutraukiau jį. — Tasai dievas neegzistuoja už materijos ir negali iš jos išsivaduoti, tiktai nori to...

— Tokios religijos aš nežinau,— tarė patylėjęs Snautas.— Tokia niekad nebuvo... reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu,— ko gero, suprantu,— tai tu turi galvoj kažkokį evoliucionuojantį dievą, kuris vystosi laike ir auga, kildamas į vis aukštesnį galybės laipsnį, kolei įsitikina tos galybės bejėgiškumu? Tasai tavo dievas — tai būtybė, kuri įžengė į dieviškumą kaip į situaciją be išeities, o suvokusi tai, įpuolė į sielvartą. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk žmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie žmogų... Čia ne tik prasta filosofija, čia netgi prasta mistika.

— Ne,— atšoviau atkakliai,— aš kalbu ne apie žmogų. Gal kai kuriais bruožais jis sutaptų su šia provizorine definicija, bet tik todėl, kad ji pilna spragų. Žmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam jį primeta laikas, kuriame jis gimė.

Žmogus gali jam tarnauti ar maištauti prieš jį, tačiau tarnavimo ar maišto objektas jam duotas iš išorės. Kad galėtų visiškai laisvai susirasti tikslą, jis turėtų būti vienas, bet tai neįmanoma, nes žmogus, neišaugęs tarp žmonių, negali tapti žmogumi. Tai... manasis dievas — tai būtybė, neturinti daugiskaitos, supranti?

— Ak,— tarė Snautas,— kaipgi aš iš karto... Ir parodė ranka už lango.