Soliaris

Ratas, kurį ne itin sumaniai apskriejau, išnešė mane toli į dangų, o mimoidas liko užpakalyje — plati šviesi dėmė, nelygiais kontūrais atsiskirianti nuo okeano. Dabar jis buvo ne rausvas, rūko nudažytas, o gelsvas it sudžiūvęs kaulas: valandėlę jis dingo man iš akių, jo vietoj išvydau tolumoje Stotį, kabančią, rodės, virš pat okeano, nelyginant didžiulis senamadiškas cepelinas. Įtempęs visą dėmesį, pakartojau manevrą: mimoido masyvas su savo statmenu groteskiniu reljefu, man artinantis, didėjo. Atrodė, kad galiu užkliudyti jo aukščiausią gumbuotą išsikišimą, todėl taip staigiai pristabdžiau malūnsparnį, kad jis visas susvyravo, mažindamas greitį; nereikalingas atsargumas, nes apvalios keistų bokštų viršūnės praplaukė žemai apačioje. Sulyginau mašiną su dreifuojančia sala ir ėmiau palengva, metras po metro, leistis žemyn, kolei gurančios viršūnės iškilo virš kabinos. Mimoidas buvo nedidelis. Ilgio gal trijų ketvirčių mylios, o pločio vos kelių šimtų metrų; kai kur matėsi susiaurėjimai, bylojantys, kad jis gali perlūžti. Matyt jis buvo atskilęs nuo kur kas didesnės formacijos; pagal soliarinę skalę tai buvo smulki atplaiša, skeveldra, dievaižin kiekos savaičių ir mėnesių.

Pamačiau tarp gyslotų kauburių ties pat okeanu pakibusį lyg kokį krantą — keliasdešimt kvadratinių metrų nuožulnoko, bet kone plokščio paviršiaus — ir pasukau ten mašina. Nusileisti buvo sunkiau, negu atrodė, mašinos propeleris vos neužkliuvo už akyse išaugusios sienos, bet viskas baigėsi laimingai. Tučtuojau išjungiau motorą ir atvožiau gaubtą. Stovėdamas ant sparno, dar patikrinau, ar malūnsparnis nenuslys į okeaną; bangos laižė dantytą mimoido briauną per keliolika žingsnių nuo mano nusileidimo vietos, bet malūnsparnis tvirtai stovėjo ant plačiai išskėstų pavažų. Nušokau ant... „žemės”. Tai, ką pirmiau palaikiau siena ir bemaž užkliudžiau, buvo milžiniška lyg ieties išakyta plona kaip plėvė kaulinė plokštė, pastatyta ant briaunos, apaugusi panašiais į mažutes galerijas pumpurais. Šią keliaaukštę plokštumą įžambiai kirto kelių metrų pločio plyšys, atidengęs — panašiai kaip ir didelės netvarkingai išmėtytos kiaurymės — gelmės perspektyvą. Užkopiau į artimiausią nuožulnią sienos angą ir įsitikinau, kad skafandro batai yra nepaprastai kibūs, o pats skafandras visai netrukdo judėti. Tik dabar, atsidūręs per kokius keturis aukštus virš okeano ir atsigręžęs į karkasinį gamtovaizdį, galėjau jį gerai apžvelgti.

Jis buvo stebėtinai panašus į senovinį griuvėsiais paverstą miestą, kažkokią egzotišką senovės Maroko sodybą, sugriautą žemės drebėjimo ar kokio kito kataklizmo. Aiškiausiai mačiau vingiuotas dalinai užbertas ir skeveldrom užgriozdintas siauras gatveles, jų painias stačias nuokalnes iki tepaluotos putos plaunamo kranto, aukščiau — išlikusios ambrazūros, bastionai, jų apvalūs pamatai, o išgaubtose ir įdubusiose sienose juodos spragos, panašios į išdaužytus langus ar tvirtovės šaudymo angas. Visas tas sala - miestas, sunkiai pakrypęs į šoną it pusiau nuskendęs garlaivis, be tikslo, nesąmoningai slinko prieš save, labai palengva sukdamasis — tai buvo matyti iš saulės judėjimo padangėje ir tingiai šliaužiančių šešėlių tarp griuvėsių; kartais pro juos prasprūsdavo saulės spindulys ir nutįsdavo ligi tos vietos, kur aš stovėjau. Gerokai rizikuodamas, užkopiau dar aukščiau; iš atsiknojusių ir kabančių virš mano galvos priaugu ėmė byrėti smulkaus žvirgždo srovelės, vingiuotuose tarpekliuose ir gatvelėse pakilo dideli dulkių kamuoliai. Mimoidas nėra natūrali uola, ir kai paimi rankon jo atčaižėlę, pamatai, kad jis visai nepanašus į kalcitą — jis kur kas lengvesnis už pemzą, sudėtas iš smulkių narvelių ir todėl nepaprastai purus.

Jau buvau taip aukštai, kad pajutau, kaip mimoidas juda: jis ne tik plaukė nežinia iš kur, nežinia kur, stumčiojamas juodų okeano raumenų baksnojimo, bet dar ir be galo lėtai svyravo čia į vieną, čia į kitą pusę, ir kiekvieną tokį pasvirimą lydėjo pratisas varvančių nuo briaunos rusvų ir geltonų putų šniokštimas. Šį švytuoklinį judesį mimoidas įgavo labai seniai, turbūt užgimdamas, ir išsaugojo jį dėlei savo milžiniškos masės. Apsižvalgęs kiek akis užmato iš savo aukšto posto, atsargiai nulipau žemyn; ir keista — tik tada susiorientavau, kad mimoidas visai manęs nedomina, kad atskridau čia susitikti ne su juo, o su okeanu.