Soliaris

Atsisėdau ant šiurkščios sueižėjusios „žemės” keliolika žingsnių nuo malūnsparnio. Juoda banga sunkiai užšliaužė ant kranto, supliuško, pasidarė visiškai bespalvė ir vėl nusirito, palikdama plonyčius virpančius gleivių siūlelius. Pasislinkau dar žemiau ir ištiesiau ranką prie sekančios bangos. Tada ji nedelsdama pakartojo tąjį fenomeną, kurį žmonės pirmąkart išvydo kone prieš šimtmetį: stabtelėjo, truputį atsitraukė, apglėbė mano ranką, jos nepaliesdama, taip, kad tarp pirštinės paviršiaus ir vidinės sienelės įdubimo, kuris beregint pakeitė konsistenciją, pavirsdamas iš skysto kone stangriu, liko plonytis oro sluoksnelis. Aš iš lėto pakėliau ranką. Banga, tikriau tariant, jos siauras liežuvėlis, nutįso paskui ją į viršų, apgaubusi mano plaštaką persišviečiančia murzinai žalsva pienele. Aš atsistojau ir iškėliau ranką dar aukščiau; drebutinės substancijos sąsmaukėlė įsitempė it styga, tačiau nepertrūko. Visiškai supliuškusios bangos pamatas lyg keistas kantriai laukiantis šių tyrimų pabaigos padaras prigludo prie kranto palei mano kojas, irgi neliesdamas jų. Atrodė tarsi iš okeano būtų išaugusi tąsi gėlė, kurios taurė apglėbė mano pirštus, tapdama tiksliu, tik jų neliečiančiu negatyvu. Aš pasitraukiau atatupstas. Gėlės stiebelis suvirpėjo ir tarsi nenorom grįžo apačion, elastingas, svyruojantis, neryžtingas; banga pakilo, įtraukė jį ir išnyko už kranto ribos. Aš kartojau šį žaidimą, kol vėl, kaip prieš šimtą metų, viena eilinė banga abejingai nuplaukė, tarsi persisotinusi naujų įspūdžių, ir aš žinojau, kad turėčiau laukti kelias valandas, kol pabus jo „smalsumas”. Vėl atsisėdau, bet mane tarytum pakeitė tas teoriškai taip gerai žinomas reiškinys, kurį sukėliau aš pats; teorija negalėjo, nesugebėjo perteikti realaus pergyvenimo.

Šio gyvo padaro atsiradime, augime ir išsivystyme, kiekviename jo atskirame judesyje ir visuose drauge ryškėjo kažkoks, norėčiau pasakyti, atsargus, bet ne baikštus naivumas, kai jis atkakliai skubėjo pažinti, aprėpti naują netikėtai sutiktą formą, ir buvo priverstas atsitraukti pusiaukelėj, atsiradus pavojui peržengti ribas, nustatytas kažkokių paslaptingų dėsnių. Kaip baisiai nesiderino šis guvus smalsumas su gigantu, kuris tviskėdamas driekėsi ligi pat horizonto. Dar niekad nebuvau taip stipriai jautęs šio milžino realumo, jo atkaklaus, absoliutaus tylėjimo, alsuojančio ritmingu bangavimu. Prislėgtas, apstulbęs žvelgiau į nepasiekiamą, atrodytų, sustingimo būseną ir, vis intensyviau jausdamas praradimo sopulį, vienijausi su tuo skystu aklu kolosu tarsi be mažiausių pastangų, be žodžių, nieko negalvodamas, būčiau jam viską atleidęs.

Visą paskutinę savaitę elgiausi taip išmintingai, kad įtarus Snauto žvilgsnis liovėsi galų gale mane persekiojęs. Pažiūrėti buvau ramus, o širdies gilumoj, pats to aiškiai nesuvokdamas, laukiau kažin ko. Ko? Jos grįžimo? Kaip būčiau galėjęs? Kiekvienas mūsų žino, kad jis — materiali būtybė, pavaldi fiziologijos bei fizikos dėsniams ir kad, net sukaupę visas mūsų jausmų jėgas, mes negalime kovoti su tais dėsniais, galime tik jų neapkęsti. Amžinas įsimylėjėlių ir poetų tikėjimas meilės galybe, kuri yra pastovesnė už mirtį, tasai šimtmečiais mus lydintis „finis vitae sed non amoris” (Baigiasi gyvenimas, o ne meilė. (Lot.)) yra melas. Tačiau šis melas yra tik beprasmis, bet ne juokingas. O būti laiko tėkmę matuojančiu laikrodžiu, kuris tolydžio čia išardomas, čia vėl surenkamas ir kurio mechanizme, kai tik konstruktorius stumteli krumpliaračius, sulig pirmu jų pajudėjimu ima tiksėti sielvaras ir meilė, žinoti, kad esi repetyras kančios, kuri, nuolat pasikartodama, darosi komiška ir todėl dar skaudesnė? Kartoti žmogaus egzistavimą gerai, tačiau kartoti jį taip, kaip girtuoklis kartoja nuvalkiotą melodiją, mesdamas į grojančią dėžę vis naujus variokus? Aš nė akimirką netikėjau, kad šį skystą kolosą, kuris šimtams žmonių atnešė mirtį, su kuriuo visa manoji rasė ištisus dešimtmečius veltui stengėsi užmegzti bent kokią abipusio supratimo gijelę, kad jį, kuriam aš tesu tik maža net nejaučiama dulkelė, jaudintų dviejų žmonių tragedija. Tačiau jo veikla buvo nukreipta į kažkokį tikslą. Tiesa, aš net tuo nebuvau tvirtai įsitikinęs. Tačiau pasitraukti — reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi, tik vaizduotės sukurtos galimybės, kuri slypėjo ateityje. Taigi metų metai tarp rakandų, daiktų, kuriuos lietėme mudu abu, tame ore, kur tebeplevena jos alsavimas? Vardan ko? Vardan vilties, kad jinai grįš? Aš neturėjau

vilties. Bet manyje gyveno laukimas, vienintelis dalykas kurį ji man paliko. Kokių išsipildymų, patyčių, kokių kančių aš dar tikėjausi? Nežinau. Bet aš tvirtai tikėjau, kad nepraėjo baisių

stebuklų metas.

Zakopanė, 1959 birželis—1960 birželis.

Stanislavas Lemas

SOLIARIS

Redaktorius V. Čepliejus

Dailininkas R. Tumasonis

Tech. redaktorė L. Sergejeva

Korektorė L. Grebliklenė