Soliaris

Kai tik Snautas baigė tvirtinti elektrodus ir uždėjo pirštus ant mygtukų, susijaudinimas, nuniokojęs mano smegenis, ūmai išnyko. Juodoje aparato plokštėje išvydau pro blakstienas rausvą kontrolinių lempelių šviesą. Palengva ėmiau nebejausti nemalonių drėgnų, šaltų it metalinės monetos elektrodų, kurie juosė man galvą. Buvau it pilka, neapšviesta arena. Šią tuštumą iš visų pusių stebėjo nematomų žiūrovų minia, amfiteatru apsupusi tylą, kurioje pleveno ironiška panieka Sartorijui ir Misijai. Įtampa vidinių observatorių, geidžiančių suvaidinti improvizuotą vaidmenį, silpnėjo. „Harė?” — pagalvojau tą žodį išbandymui, su maudžiančiu nerimu, pasiruošęs tučtuojau trauktis atgal. Tačiau toji mano budri akla auditorija neužprotestavo. Kokią valandėlę buvau tarsi grynas jautrumas, nuoširdus graudulys, pasirengęs kantrioms, ilgoms aukoms. Harė pripildė mane visą be formų, be silueto, be veido, ir ūmai pro jos beveidį beviltišku švelnumu dvelkiantį paveikslą visu savo profesorišku orumu išniro iš pilkos miglos Gezė, soliaristikos ir soliarininkų tėvas. Bet aš galvojau ne apie aną dumblo išsiveržima, me apie dvokiantį liūną, prarijusį jo auksinius akinius ir dailiai sušukuotus žilus ūsus. Aš mačiau tik graviūra tituliniame monografijos lape, tankiai subrūkšniuotą foną, kuriuo dailininkas apsupo jo galvą taip, kad ji radosi aureolėje. Jo veidas, ne bruožais, o dora senovine išmintim buvo toks panašus į mano tėvo veidą, kad net nežinojau, kuris jų žvelgia į mane. Jiedu abu neturėjo kapo — toks dažnas ir paprastas nūdienos reiškinys, jog net nebejaudino.

Vaizdas jau blanko, o aš akimoju — nežinau, ar ilgam — užmiršau Stotį, eksperimentą, Harę, juodąjį okeaną, viską — mane akimirka it žaibas pervėrė įsitikinimas, kad aniedu jau nebeegzistuojantys, baisiai mažučiai, sauja pelenų paversti žmonės susidorojo su viskuo, kas pasitaikė jų kelyje, ir plaukianti iš šio atradimo ramybė sunaikino beformę minią, kuri supo pilką areną, tyliai laukdama mano pralaimėjimo. Aš išgirdau dvigubą spragtelėjimą, aparatūra išsijungė ir į mano akis tvoskė dirbtinė šviesa. Prisimerkiau. Sartorijus, stovėdamas vis toje pat pozoje, akylai žvelgė į mane, Snautas, nusigręžęs nuo jo, triūsė prie aparato, sakytum tyčia šlepsėdamas krintančiais nuo kojų sandalais.

— Ar manote, daktare Kelvinai, kad pavyko? — susniaukrojo savo nemaloniu balsu Sartorijus.

— Taip, — atsakiau aš.

— Esate tuo įsitikinęs?— su nustebimo gaidele, net įtariai paklausė Sartorijus.

— Taip.

Mano įsitikinimas ir šiurkštus atsakymo tonas valandėlę sutrikdė jo šaltą orumą.

— Tai... gerai,— bambtelėjo jis ir apsidairė, tarsi nežinodamas, ką dabar veikti. Snautas priėjo prie manęs ir ėmė vyturiuoti raištį.

Aš atsistojau ir perėjau per salę, o tuo tarpu Sartorijus, kuris buvo įėjęs į tamsųjį kambarį, grįžo su jau išryškintu ir išdžiūvusiu filmu. Keliolikoje metrų juostos driekėsi virpančios, balsvai dantytos linijos nelyginant kokie pelėsiai ar voratinkliai, paskleisti juodame slidžiame celiuliozės kaspine.

Aš jau nebeturėjau ką veikti, bet neišėjau. Jiedu įdėjo į oksiduotą moduliatoriaus kasetę filmą, kurio galą Sartorijus. dar kartą apžiūrėjo, įtariai paniuręs, tarsi stengdamasis iššifruoti slypinčią šiose virpančiose linijose prasmę.

Kita eksperimento dalis jau buvo nematoma. Aš tik žinojau, kas dedasi, kai Sartorijus ir Snautas priėjo prie valdymo - pultų pasienyje ir paleido į darbą reikiamą aparatūrą. Po švininėm grindim ričių apvijose, silpnai narnėdama bosu, pakirdo srovė, paskui švieselės vertikaliuose stikliniuose indikatoriaus vamzdeliuose nučiuožė žemyn, rodydamos, kad didysis rentgeno aparato tubusas leidžiasi į vertikalų šulinį ir sustoja jo atvirose žiotyse. Tada švieselės sustingo ties žemiausiomis skalės padalomis ir Snautas ėmė didinti įtampą, kol rodyklės, tikriau tariant, balti jas pakeitę protarpiai, kryptelėję padarė posūkį dešinėn. Srovės gausmas buvo vos girdimas, nieko daugiau neįvyko, filmo ritės sukosi po vožtuvu, taigi to net pamatyti negalėjai, metražo skaitliukas tyliai tiksėjo it laikrodžio mechanizmas.

Harė žiūrėjo iš už knygos čia į mane, čia į juos. Aš priėjau prie jos. Ji klausiamai pažvelgė. Eksperimentas baigėsi. Sartorijus pamažu priėjo prie didelės konusinės aparato galvutės.

— Eisim?..— vien lūpomis paklausė Harė.

Aš linktelėjau galvą. Ji atsistojo. Su niekuo neatsisveikindamas — tai būtų atrodę pernelyg beprasmiška — praėjau pro Sartorijų.

Pro aukštus viršutinio koridoriaus langus švietė neapsakomai gražus saulėlydis. Tai nebuvo paprastas, rūškanas, pritvinkęs raudonis, o visi niuansai rožinės spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytėm. Sunki chaotiškai susiraukšlėjusi bekraštės okeano lygumos juoduma, rodėsi, atsakydama į šį malonų švytėjimą, žioruoja rusvai violetine švelnia atošvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.

Ūmai sustojau vidury koridoriaus. Negalėjau nė pagalvoti, kad vėl lyg kalėjimo kameroj mudu užsidarysime kambaryje, iš kurio matyti tik okeanas.