Soliaris

Omai mane pagavo baimė, kone tokia, kaip paskutinę naktį. Mano encefalograma... Ištisas įrašas visų smegenų procesų, perkeltas į spindulių pluošto vibraciją, bus pasiųstas apačion... Į šitos neaprėpiamos, bekraštės pabaisos gilumą. Kaip jis pasakė: „Jei ji išnyktų, labai kentėtumei, ką?..” Encefalograma — ištisinis įrašas. Taip pat ir nesąmoningų procesų. O jeigu noriu, kad ji dingtų, išnyktų? Antraip argi būčiau taip išsigandęs, kai ji liko gyva po to baisaus pasikėsinimo? Ar gal' būti atsakingas už savo pasąmonę? Jeigu aš nesu atsakingas, tai kas gi?.. Kas per idiotizmas! Kokio galo aš sutikau, kad būtent mano, mano... Žinoma, aš galiu šį įrašą peržiūrėti prieš tai, bet juk neiššifruosiu jo. To niekas nesugeba. Specialistai gali nuspręsti, ką tiriamasis galvojo, bet tik bendrais bruožais: kad, pavyzdžiui, sprendė matematikos uždavinį, tačiau pasakyti kokį, to jau nebegali. Jie sako, kad tai neįmanoma, nes encefalograma yra atsitiktinis mišinys daugybės tuo pat metu vykstančių procesų, ir tik dalis jų turi psichinį „pamušalą”... O pasąmonė... Apie ją jie nė kalbėti nenori, tad kur jau čia jiems šifruoti žmogaus atsiminimus, slopinamus ar neslopinamus... Bet kodėl aš taip bijau? Juk pats sakiau rytą Harei, kad šis eksperimentas nieko neduos. Jeigu jau mūsų neurofiziologai nemoka iššifruoti įrašo, tai kaipgi tas baisiai mums svetimas juodas, skystas milžinas...

Bet jis įžengė į mane nežinia kaip ir išžvalgė visą mano atmintį, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos vietos. Kaipgi abejosi tuo?.. Ir niekieno nepadedamas, be jokios „spindulinės transmisijos”, įsibrovė pro dvigubai hermetizuotą kiautą, pro sunkius stoties šarvus, susirado jos viduje mano kūną ir išėjo su grobiu...

— Krisai?..— tyliai pašaukė Harė.

Aš stovėjau prie lango, įsižiūrėjęs nereginčiom akim į prasidedančią naktį.

Žvaigždes temdė blanki šioje geografinėje platumoje ūkana — sūdri, nors plona marška tokių aukštų debesų, kad saulė iš tolumos, iš užu horizonto, nutvieskė juos tik labai silpnu rausvai sidabriniu švytėjimu.

Jeigu ji paskui išnyks, tai rodys, kad aš to norėjau... Kad nužudžiau ją. Neiti ten? Jie negali manęs priversti. Tačiau ką jiems pasakysiu? Šito — ne. Negaliu. Vadinasi, reikia apsimetinėti, reikia meluoti, visad ir nuolatos. Ir todėl, kad gal manyje esama minčių, ketinimų, vilčių, baisių, taurių, pražūtingų, o aš nieko apie juos nežinau. Žmogus žengė pasitikti kitų pasaulių, kitų civilizacijų, nepažinęs kaip reikiant savo paties užkaborių, aklaviečių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų. Išduoti ją... iš gėdos? Išduoti tik todėl, kad pritrūkau drąsos?

— Krisai...— dar tyliau sukuždėjo Harė.

Aš veikiau jaučiau, negu girdėjau, kaip ji be garso priėjo prie manęs, ir apsimečiau, kad nieko nepastebiu. Šiuo momentu norėjau būti vienas. Turėjau būti vienas. Dar niekam nesiryžau, nieko nenutariau, nepadariau tvirto sprendimo. Stovėjau nejudėdamas, įsižiūrėjęs į tamsėjantį dangų, į žvaigždes, kurios buvo tiktai vaiduokliškas žemės žvaigždžių šešėlis, o tuštumoje, kuri dabar pakeitė pašėlusiai lekiančias mintis, be žodžių augo bukas abejingas įsitikinimas, kad ten, nepasiekiamose man sąmonės gelmėse, jau esu pasirinkęs ir, dėdamasis, kad nieko neįvyko, net neturėjau jėgų niekinti save.

MĄSTYTOJAI

— Krisai, tai vis tas eksperimentas?

Aš krūptelėjau nuo jos balso. Jau kelios valandos gulėjau nemiegodamas, žiūrėdamas į tamsą, vienišas, nes negirdėjau net jos kvėpavimo ir visai užmiršau ją labirintuose susiraizgiusių nakties minčių, svaičiojimų, pusiau prasmingų ir todėl įgaunančių naują mastą ir reikšmę.

— Ką... iš kur žinai, kad nemiegu?..— paklausiau aš. Mano balse skambėjo baimė.

— Iš kvėpavimo...— atsakė ji tyliai, tarsi atsiprašydama.— Nenorėjau tau trukdyti... Jei negali, nesakyk. . .

— Ne, kodėl gi. Taip, tas eksperimentas. Įspėjai.

— Ko jie iš jo tikisi?

— Patys nežino. Kažko. Ko nors. Tai nėra operacija „Mintis”, o veikiau „Neviltis”. Dabar tereikia vieno: žmogaus, kuris turėtų pakankamai drąsos ir prisiimtų atsakomybę už sprendimą, tačiau šią drąsos rūšį dauguma laiko paprastu bailumu, nes tai yra atsitraukimas, supranti, rezignacija, žeminantis žmogų pabėgimas. Argi garbinga žmogui bristi, klimpti ir skęsti kažinkame, ko jis nesupranta ir niekad nesupras?

Aš nutilau, bet nespėjau dar atgauti kvapo, ir vėl nauja pykčio banga užplūdo mane:

— Aišku, niekad netrūko praktiškai žvelgiančių tipelių. Jie sakė, kad jeigu net nepavyktų užmegzti kontakto, tai studijuodami tą plazmą — visus tuos pasiutusius gyvus miestus, kurie iššoka iš jos vienai parai ir vėl išnyksta,— mes pažinsime materijos paslaptį, tarsi jie nebūtų žinoję, jog tai yra savęs apgaudinėjimas, lankymasis bibliotekoje, kur viskas surašyta nesuprantama kalba ir tegalima apžiūrinėti spalvotus knygų apdarus.

— Ar nėra daugiau tokių planetų?