Soliaris

— Liaukis!!!—gniauždamas kumštį, riktelėjau aš.

Jis žiūrėjo į mane su atlaidžia pašaipa primerktose akyse.

— Aa, man liautis? Žinai, tavim dėtas, mesčiau tas kalbas. Jau verčiau daryk ką nors kita, gali, pavyzdžiui, pliekti rykštėmis iš keršto okeaną. Ko tu nori? Juk, jeigu...— jis žaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakėlė į lubas akis, tarsi stebėdamas kokią nutolstančią figūrą,— tai būsi niekšas? O šiaip tai ne? Jei šypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi graužti pirštus, tada nesi niekšas? O jeigu čia negalima juo nebūti? Kas tada? Užsipulti Snautą, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis...

— Kalbi apie save,— tariau, panarinęs galvą.— Aš... myliu ją.

— Ką? Savo atsiminimus?

— Ne. Ją. Sakiau tau, ką ji norėjo pasidaryti. Šitaip nebūtų pasielgęs nė vienas... tikras žmogus.

— Pats pripažįsti, sakydamas...

— Nekibk prie žodžių.

— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ją mylėti. Čia ne tas pats.

— Klysti.

— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradėjai kalbėti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruošusi paaukoti gyvybę. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam čia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori šito suprasti. Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų... jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu, nė akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?

— Tiesa.

— Tai gal ji kaip tik todėl n ė r a tokia baidyklė?! Tai suriša tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos būtų surištos!

— Čia dar viena hipotezė, papildanti milijonus anų, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra... ne. Nenoriu šia tema su tavim kalbėti.

— Gerai. Pats pradėjai... Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!

— Tai ko tu iš manęs nori? Kad ja... kad ja atsikratyčiau? Jau klausiau tavęs: kodėl? Tu neatsakei.

— Tai dabar atsakysiu. Nesipiršau tau su šitom kalbom. Neliečiau tavo reikalų. Nieko tau neliepiu ir nedraudžiu ir nedaryčiau to, net jei galėčiau. Tai tu, tu pats atėjai čia ir išklojai viską, o žinai dėl ko? Ne? Dėl to, kad nuo savęs nusiimtum. Nusimestum. Žinau šia naštą, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manęs! Aš tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyčiau. Jei stočiau tau skersai kelio, gal man net galvą perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu iš to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip žmogus. O dabar... negali pats susidoroti ir todėl diskutuoji su manim... iš teisybės su pačiu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis iš skausmo, jeigu ji ūmai išnyktų, ne, nieko nesakyk.

— Na, žinai! Atėjau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad žadu palikti drauge su ja Stotį,— atrėmiau jo ataką, bet ir man pačiam tai skambėjo neįtikinamai.

Snautas gūžtelėjo pečiais.

— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutaręs. Jeigu išvis tariau žodį šiuo reikalu, tai tik todėl, kad žengi vis aukštyn, o kristi iš aukštumos, pats supranti... Ateik ryt rytą apie devintą į viršų pas Sartorijų... Ateisi?

— Pas Sartorijų?—nustebau aš.— Juk jis nieko neįsileidžia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.

— Dabar kažkaip susitvarkė. Mudu apie tai nekalbam, žinai... Tu esi... čia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?

— Ateisiu,— sumurmėjau.

Aš žiūrėjau į Snautą. Jo kairioji ranka tarsi atsitiktinai buvo paslėpta už spintos durų. Kada jos prasivėrė? Turbūt jau senokai, tačiau tokios man baisios kalbos įkarštyje nepastebėjau šito. Kaip nenatūraliai tai atrodė... Sakytum... jis slėpė ten kažką. Arba jį kas laikė už rankos. Aš apsilaižiau lūpas.

— Snautai, ką tu...

— Išeik,— tarė jis tyliai ir labai ramiai.— Išeik.

Aš išėjau ir uždariau duris, apšviestas blėstančių raudonų gaisų. Harė sėdėjo ant grindų už kokių dešimties žingsnių, pačiam pasieny. Pamačiusi mane, pašoko.

— Matai?..— tarė, žiūrėdama į mane žibančiom akim.— Pasisekė, Krisai... Taip džiaugiuosi. Gal... gal bus vis geriau...

— O, tikriausiai,— atsakiau aš išsiblaškęs.

Mudu ėjome į savo kambarį, o aš sukau galvą dėl tos idiotiškos spintos. Vadinasi, vadinasi slėpė ten?.. Ir visas tas pokalbis?.. Man taip ėmė degti skruostai, kad nejučia pasitryniau juos. Dieve, kokia beprotybė. Ir ką iš tikrųjų nutarėme? Nieko? Tiesa, ryt rytą...