Читаем Soliaris полностью

Nestigo ir bandymų išgalvoti kokį prieinamą simetriados modelį, akivaizdžiai parodyti ją; buvo gan populiarus Averiano pavyzdys. Jis viską aiškino šitaip: įsivaizduokime senovinį Babilono klestėjimo laikų Žemės pastatą, sukurtą iš gyvos, judrios ir evoliucionuojančios substancijos; jo architektonika sklandžiai pereina daugelį fazių, įgaudama mūsų akyse graikų, romėnų statybos formas, paskui kolonos ima laibėti it nendrės, skliautai netenka svorio, pradeda lengvėti, smailėti, arkos pavirsta stačiom parabolėm, galop staigiai užlūžta. Taip atsiradusi gotika ima bręsti ir senti, pereina į vėlyvesnes formas, ligšiolinį staigiai šaunančių į viršų formų griežtumą pakeičia nesutramdomai veržlus jų išvešėjimas, mūsų akyse išsivysto pernelyg derlus barokas, ir jeigu šitaip tęsime toliau, traktuodami vis besikeičiantį mūsų tvarinį kaip paskirus gyvos būties etapus, prieisime galiausiai prie kosmodrominės epochos architektūros, podraug galbūt artėdami ir prie supratimo, kas yra simetriada.

Tačiau šis palyginimas, kad ir vystomas bei turtinamas (buvo bandyta jį parodyti specialiais modeliais ir filmu), geriausiu atveju lieka bejėgis, o blogiausiu — išsisukinėjimas, ar net, ko gero, melas, nes simetriada nėra panaši į nieką Žemėje...

Žmogus gali aprėpti išsyk tiek nedaug dalykų; matome tik tai, kas vyksta prieš mus, čia ir dabar; o akivaizdžiai regėti daugelį vienu metu vykstančių procesų, kad ir susietų, net ir papildančių vienas kitą, žmogus nieku būdu nesugeba. Mes tai patiriame net stebėdami gan paprastus reiškinius. Vieno žmogaus likimas gali reikšti labai daug, kelių šimtų likimą sunku aprėpti, o istorija tūkstančio, milijono išvis nieko nereiškia. Simetriada yra milijonas, ne, milijardas, nepaprastai išdidintas, pati neįsivaizduojamybė; kas iš to, jei gilumoje kažkokios jos navos, kuri yra dešimteriopai padidinta Kronekerio erdvė, stovime it skruzdės, įsikibusios į alsuojančių skliautų raukšles, jei matome skrydį gigantiškų plokštumų, pilkai žaižaruojančių mūsų žibintų šviesoje, matome, kaip jos prasiskverbia į viena kitą ir sklandžiai, su neklaidingu tobulumu išsiformuoja — juk tai trunka tik momentą, nes čia viskas plaukia — tos architektonikos turinys yra judesys, sukauptas ir tikslingas. Mes stebime proceso dalelę, vienos stygos virpėjimą supermilžinų simfoniniame orkestre ir, maža to, mes žinome, — bet tiktai žinome, nesuprasdami, — jog tuo pat metu virš mūsų ir po mumis, staigiose prarajose, kur nesiekia nei žvilgsnis, nei vaizduotė, vyksta tūkstančiai ir milijonai pasikeitimų, sujungtų it gaidos matematiniu kontrapunktu. Todėl kažkas ją pavadino geometrine simfonija, tik mes esame kurti jos klausytojai.

Перейти на страницу:

Похожие книги