Soliaris

Čia, norint ką nors dorai pamatyti, reikėtų nubėgti, atsitraukti į begalinį tolį, bet juk viskas simetriadoje yra vidus, lavinomis išmetantis vaisių dauginimasis, formavimasis, kuris yra drauge ir formuojantis faktorius, ir jokia mimoza nėra tokia jautri prisilietimui, kokia jautri yra nutolusi mylių mylias nuo tos vietos, kur mes stovime, šimto kondignacijų atskirta simetriados dalis tiems pasikeitimams, kurie vyksta toje mūsų vietoje. Čia kiekviena konstrukcija su visu savo grožiu, įsikūnijančiu už mūsų žvilgsnio ribos, yra bendraautorius ir dirigentas visų kitų, viena kitą veikiančių konstrukcijų, o jos savo ruožtu daro įtaką josios modeliavimui. Simfonija — teisingai, bet tokia, kuri kuria pati save ir pati save užslopina. Baisus yra simetriados galas. Niekas, kas jį matė, negalėjo atsispirti įspūdžiui, kad yra liudininkas tragedijos, jeigu ne žudynių. Po kokių dviejų, daugiausia trijų valandų — šitos erupcijos, dauginimasis ir užgimimas niekad ilgiau netrunka — gyvasis okeanas žengia atakon. Tai atrodo šitaip: lygus paviršius raukšlėjasi, jau nurimusi, sudžiūvusią pluta apsidengusi goža užverda, nuo horizontų lekia koncentriškos virtinės bangų, tokių pačių raumenuotų kraterių, kaip tie, kurie asistuoja, gimstant mimoidui, tik šiuokart jie būna nepalyginamai didesni. Povandeninė simetriados dalis lieka suspausta, kolosas palengva kyla į viršų tarsi jį kas norėtų išmesti už planetos ribų; viršutiniai okeano dumblo sluoksniai pradeda aktyvizuotis, šliaužia vis aukščiau, lipa ant šoninių sienų, stingdami aptraukia jas, užmūrija angas, bet visa tai yra niekai, palyginus su tuo, kas tuo pat metu dedasi gilumoje. Visų pirma formas kuriantys procesai — kai architektonikos išnyra viena iš kitos — akimirka sustingsta, paskui pasidaro staigūs ir skuboti, ligi šiol darnūs judesiai, ritmingi pagrindų ir skliautų prasiskverbimai, garankščiavimaisi, išsikėtojimai, tokie tikslūs, tarsi jiems būtų lemta tverti amžius, darosi skuboti. Žmogų prislegia jausmas, kad kolosas mato jam gresiantį pavojų ir skuba kažką padaryti. Tačiau juo labiau spartėja permainos, juo aiškesnė darosi baisi, pasibjaurėtina pačios konstrukcijos ir jos dinamikos metamorfozė. Visos nuostabiai lanksčių plokštumų sankaupos minkštėja, glemba, nukąra, atsiranda sutrikimai, neišbaigtos, išsigimusios, suluošintos formos, iš nematomų gelmių kyla vis smarkėjantis ūžesys, kauksmas, kažkokio agonijos atodūsio išmetamas oras, trindamasis į susiskliaudžiančias siaurymes, kriokdamas ir griausmingai švogždamas, sujudina griūvančius skliautus, ir jie ima gargti it kokios baisios gerklės, apaugusios gleivių stalaktitais, it negyvos balso stygos, ir žiūrovą apima visiškas sustingimas, nors aplinkui siautėja nežabotas judėjimas,— bet juk tai yra griaunantis judėjimas. Jau tik staugiantis iš prarajos uraganas, skrosdamas ją tūkstančiais gūsių, pūsdamas prilaiko padangių statinį, kuris ima plaukti žemyn, susmunka tarsi liepsnos apimtas trauklapis, bet dar kur - ne - kur matyt paskutinieji virpuliai, chaotiški, atitrūkę nuo kitų judesių, betiksliai, kaskart silpnesni, ir galiausiai, be paliovos iš oro atakuojama, paplauta masė griūva palengva it kalnas ir dingsta putų verpete, tų pačių putų, kurios lydėjo jo titanišką gimimą.

Ir ką visa tai reiškia? Taip, ką reiškia...

Prisimenu, kaip viena mokyklos ekskursija lankė Soliaris - tikos institutą Adene, kai aš buvau Gibariano asistentas, ir per šoninę bibliotekos salę jaunimas buvo įvestas į pagrindinę patalpą, kurios didžiausią dalį užima mikrofilmų kasetės. Jose yra užfiksuotos smulkios simetriadų, aišku, jau neegzistuojančių, vidaus nuotrupos, o jų ten yra, ne nuotraukų, bet visų ričių, per dvidešimt tūkstančių. Ir tada riebuilė gal penkiolikmetė akiniuota žvalaus ir protingo žvilgsnio mergaitė staiga paklausė:

— O kam tas viskas?..

Stojo nejauki tyla, tik mokytoja griežtai pažvelgė į savo nedrausmingą mokinę; iš ekskursiją lydinčių soliarininkų (ir aš ten buvau) niekas nerado atsakymo. Mat, simetriados nesikartoja ir nesikartoja jose vykstantys reiškiniai. Kartais oras nepraleidžia jose garso. Kartais didėja ar mažėja refrakcijos koeficientas. Vietomis atsiranda pulsuojantys ritmingi traukos pasikeitimai, tarsi simetriada turėtų plakančią gravitacinę širdį. Deja, tyrinėtojų girokompasai ima elgtis it pamišę, atsiranda ir dingsta stiprėjančios jonizacijos sluoksnis... Šitaip vardinti galėtum ilgai. Bet jei kada nors simetriadų paslaptis bus atskleista, liks dar asimetriados...