Silva rerum II

Netgi dabar, apie tai pagalvojusi, Uršulė nejučia pačiai sau papurtė galvą, tarsi norėdama nuvyti anuos prisiminimus, ir nusisiautė savo dulkėtą gedulo šydą, dailiai jį sulanksčiusi padėjo ant stalelio, nusiėmė juodą gobtuvėlį su smailu trikampiu ant kaktos, įgudusiu judesiu pirštais tarsi šukomis perbraukė pečius siekiančius plaukus, kurie dabar buvo jau beveik visai žili ir pamažėliais slinko, tad pirštų tarpuose likusias kelias bespalves gijas ji nė nesusimąstydama, kaip kasvakar, susuko į žiedelį ir, apsidairiusi, tiesiog išmetė lauk pro pravirą langą; tada, niekieno nepadedama, pirštais braškančiais sąnariais atsegė sausai trakšinčias kikliko metalo kabutes ir kilputes, išvėrė raištį, išsinėrė iš rankovių, liko su marškiniais, kurie, kažkada brangaus balto batisto, dabar, po visų negandų ir kelionių, buvo pilkšvai gelsvi ir susimetę į siauras klosteles, o apspurę, apibrizgę nėriniai karojo kaip priekaištingi buvusio gero gyvenimo likučiai, aprėminę dulksvą ir raukšlėtą tarsi suglamžytas pergamentas iškirptę, atsidususi pačiupinėjo kažką po krūtimi, nusiprausė veidą dubeny šaltu vandeniu, kaip kad nuo neatmenamų laikų ją buvo įpratinęs vienuolynas, tada nusisegė sijoną, pasijonį, kimštą pastandinimą, nusirišo sunkėliausią tymo volelį, kimšte prikimštą jos brangenybių, ir dar vieną pasijonį, po kuriuo ant raiščio kabojo kažin koks metalinis daiktelis, nusijuosė ir jį, stipriai sugniaužė saujoje, užpūtė žvakę, patamsiais apgraibom užtraukė lovos užuolaidas ir, veikiausiai, užmigo, palikdama prie durų plyšio priskretusią Jono Kareivio akį spėlioti, ką Uršulė ryši prie savo seno juosmens ir kada ji, buvusi novicė iš pašaukimo, liovėsi melstis prieš miegą.

XIV

Jonas Kareivis vis dar melsdavosi: kalbėdavo poterius ir prieš miegą, ir pabudęs, ir kartais tyliai mintyse, dienos aky, kai prisiminimų ir sąžinės priekaištų monai jam netikėčiausiais pavidalais stodavo prieš akis, ir jis tuomet melsdavo priimti jo atgailą, nes rodės, kad tik Viešpats su Marija jam gali atleisti, ir tik vinimis suvarpytas erškėčiuotas Jėzus galįs suprasti jo kančią, ir todėl jis garsiai balsu meldėsi tada, kai karo lauko cyrulikas jam nemokšiškai pjūkleliu tarsi sultingą užsispyrusį pakelės alksnį džyrino ranką ir ne degtinė, o tik nepabaigiama jo šaukiama litanija „jėzumarijajėzumarijasusimylėkantmanęsnusidėjėlio" jam padėjo ištverti ir pjovimą, ir tą akimirką, kai pagaliau pamatė savo paties galūnę, savo buvusią tvirtą gyslotą plaštaką, raumeningą it liūto letena dilbį, kuriame budelis andai buvo išdeginęs vagies įdagą, kurį andai, savo ruožtu, antrąkart išdegino likimas — išdegino kulka, išdraskydama raumenį ir sutrupindama kaulą tą akimirką, kai Jonas Kareivis atkišo ranką ties Valkininkais jaunajam Jonui Izidoriui Norvaišai apsaugoti, o dabar cyrulikas tą jo ranką su dar iš skausmo tebekrutančiais pirštais šleptelėjo ant žemės — tarsi nei kaltės, nei bausmės, nei nuodėmės atpirkimo niekada nė nebūtų buvę ir, stebėtina, nepaisydamas baisaus skausmo, Jonas Kareivis, žvelgdamas į savo buvusią kūno dalį, jautėsi atsikratęs ne galūnės, o skausmingos ir supūliavusios sielos ataugos; jis jautėsi tarsi pagaliau grąžinęs skolą Norvaišoms.