Silva rerum II

Melstis jis pradėjo seniai, bene prieš keturias dešimtis metų, Trakų salos kalėjime, visų vadintame pūdykla arba tiesiog tamsiąja, mat iš jo gyvas retai kas išeidavo, ir nelaiminguosius, ypač tuos, į bokšto rūsį, ten kišdavo supūti iki gyvos galvos ar vilkinamo mirties nuosprendžio, o tatai buvo tas pat. Ten, požemyje, pačiuose salos viduriuose, tamsoje, į kurią tarsi šaltas mirties prakaitas nuolatos sunkėsi drėgmė iš ežero pašaknių, linguodamas pirmyn atgal tarsi beprotis jis, Jonas, nepaliaujamai melsdavosi, nes dabar jam galėjo padėti tik Ponas Dievas, mat, be kaltinimų dezertyravimu iš jo didenybės pėstininkų pulko, be kaltinimo pakeleivingo pirklio nužudymu, jį pagaliau pagavę ant jo sukorė ir visus šunis, tai yra — bene visas neišaiškintas Trakų vaivadijos pakelės žmogžudystes per bene dešimtį metų, iš viso — dar šešis nabašnikus, kurių jis nė akyse nebuvo matęs, o tų kitų dviejų, prie kurių tikrai buvo prikišęs nagus, to girto bajoro ir to užjūrio pono, kuris tik atrodė turtingas, o iškrausčius paaiškėjo, kad tuščiom kišenėm, kaip sykis jam ir neprikabino, betgi koks dabar jam buvo skirtumas, pūdykloje jam dabar tegalėjo padėti tik patsai Ponas Dievas. Buvo laikas, kai jis manėsi, kad jį galinti išgelbėti ir Uršulė Norvaišaitė, bet tatai truko labai trumpai, ir tada jis dar tebuvo toks jaunas, vos pabėgęs iš pulko, ne nuo pačios tarnybos ir ne nuo mūšių baimės, bet nuo nepakeliamų patyčių, visai žalias ir nieko neišmanąs apie gyvenimą, ir tai apie ją jis svajodavo rasotomis naktimis miške, glausdamasis su dar keliais sėbrais, iki tos lemtingos gegužės, jis pamena kaip dabar — buvo gegužės mėnuo, ir miškas žydėjo tarsi rojaus sodas kažin kokiom geltonom gėlėm, skleidžiančiom svaigų kvapą, nuo kurio truputėlį jaukėsi protas, ir, kaip visada, išgirdus girios keliuku ramiai, bene žingine, atidardančią karietą, jam, kaip ir kaskart tokiom akimirkom, prieš pat išsitraukiant ginklą, truputėlį apšalo širdis, bet tąkart, tą jis atsimena kaip šiandien, jis prisiminė savo vaikystės vasarą, du švelnius it šilkas jo kaklą smaugiančius delnus, po kuriais tvinksėjo visas jo kūnas tarsi prieš mirtį iš palaimos, ir taip, keistas sutapimas, būtent tada jis ir pagalvojo apie Uršulę; pagalvojo, nuvijo tą mintį ir tyliai prijojęs prie karietos tada ją, po kelių akimirkų, dėl stebėtino sutapimo iš tiesų ir pamatė. Matė vos kelis mirksnius, kol Julijonas Palaitis, kurį paskui po dvejų metų sugavo ir pakorė, laikė už apynasrio arklį, muškietos vamzdį nukreipęs į mažne kelnes pritriedusį vežiką, o jis tuo tarpu dirstelėjo karietos vidun, ir ten buvo ji — ramiai mieganti, tarsi vaikas, bet jau pavogta nekaltybe, atvarstyta iškirpte ir kiek ištaršytais plaukais, ir jos veidas pravertom lūpom ilsėjosi ant peties kažkokiam juodaplaukiam ne mažiau susitaršiusiam ir įmigusiam bajorui, ir nereikėjo daug spėlioti, ko čia jie taip išvargę vidury baltos dienos, nes visoj karietoj, ką ten karietoj — jau ir visam miške, net nustelbdamas geltonųjų gėlelių dvelksmą, tvyrojo tirštas kaip kisielius, su niekuo nesupainiojamas šviežut šviežutėlės svetimo patino sėklos tvaikas.

Jis pamena — pačią pirmą akimirką jis tenorėjo juos abu čia pat ir sukapoti, kirsti tiesiai iki pat karietos apmušalų, sunaikinti tą vaizdą kartu su visu kvapu, paversdamas jį vien kraujo ir mėsų skerdiena, bet antrą akimirką ūmai atšlijo, nė pats nežinodamas kodėl davė ženklą nieko nesupratusiems sėbrams trauktis, ir jis, Jonas Tarvydas, šniojęs kardo plokštuma arkliui per šoną, leido vežimui riedėti savo keliu, ir tik tolumoje išnykus išgąsdinto vadeliotojo ir pabudusių keleivių šūksniams, jis suprato, ką iš tiesų širdies gilumoje norėjo padaryti — pažadinti, ištraukti iš karietos ir čia pat, visų akivaizdoje, ją imti ir perpisti taip, kad tiedviem visą gyvenimą vien prisiminus sopėtų taip, kaip kad skaudėdavo jam, Jonui Tarvydui, kaskart tam reginiui atgijus jo atminty, nes jis būtų galėjęs perleisti novicę Uršulę Norvaišaitę Viešpačiui Dievui, bet kitam vyrui — tai jau ne. Ir nėra ko čia slėpli, už tai vėliau atkentėjo ne viena, betgi nebuvo jau tokios nekaltos, kekšės daugiausia, atlaikiusios ne vieną kuolą, bet netgi jąsias jis, vien prisiminęs tą vaizdą miške, nudroždavo taip, kad tos verkdavo kruvinom ašarom ir prašydavo pasigailėjimo, kol apie jo žiaurumą pradėjo padavimai per apylinkes sklisti, bet dėl to kažkodėl pūdykloje jis neapgailestavo, nes čia jokie apgailestavimai ir jokios Uršulės nebegalėjo padėti, čia galėjo padėti tik Ponas Dievas, ir Jonas Tarvydas tada sau pasakė: jei išeisiąs gyvas iš pūdyklos, dėkosiąs ir melsiąsis Viešpačiui dieną ir naktį, ir iki gyvenimo pabaigos aukosiąs jam dešimtinę.