Silva rerum II

Ir todėl kai po kelių dienų Kazimieras Norvaiša paties Žemaičių vyskupo jo šviesybės Kazimiero Paco laiminamas Varniuose ėmė į žmonas triskart našlę Eufemiją Mariją iš Rimkevičių primo voto Kalinowską, secundo voto Wichertową, tertio voto Dolińską, žiedą jai teko mauti ant sutvarstytos ir kaspinu aprištos plaštakos ir tasai niekaip nepakluso maunamas, net patsai vyskupas bandė padėti, kol galiausiai ji pati šiaip ne taip, išraudusi iš nepatogumo, skausmo ir pastangos, užspraudė šį moterystės ženklą sau ant piršto, kursai daug jau jų buvo matęs, ir tatai matydama Uršulė, pamena, nesusilaikė garsiai neprunkštelėjusi, net motina į ją piktai pažiūrėjo, o Birontas ramindamas susirado jos riešą, betgi Uršulei tatai buvo nė motais, ir išsipuošė tąkart ji labiau nei nuotaka, o todėl ir susirinkusieji bažnyčioje, visi Zabielos, Karpiai, Palubinskiai, Burbos, Bilevičiai, Barauskai, Žebrauskai, Geištorai, Kiršenšteinai ir Oginskienė, jai einant pro šalį, juokingai sukiojo kaklus tarsi žąsiukai, labiau nei kad prie altoriaus žengiant Eufemijai. Buvo čia ir andainykštis Uršulės galantas, Dominykas Parčevskis, dabar jau visai tapęs panašus į savo tėvą, vedęs turtingą putlią įpėdinę iš Mazovijos, ir Uršulė negalėjo nesimėgauti tuo, kad vis dėlto šioje žiponuotoje minioje juodu — ji ir jos Birontas — čia buvo ištaigingiausi ir labiausiai pasaulio matę, jei neskaičiuosim, žinoma, paties jaunavedžio. Ir jai patiko, kad, vos jai pradvelkus su savo kvepalais pro vestuvių sambūrį ir puotą Milkantuose, visi puldavo kuždėtis ir nužiūrinėjo ją tarsi įstabiausią paveikslą, net vietinės matronos akimirkai nustodavo skaičiuoti ir aptarinėti Kazimiero ir Eufemijos dovanas, o mažosios svečių mergytės susižavėjusios sekiojo jai iš paskos ir varžėsi paglostyti jos baltąjį šunelį, ir net senasis šaltyšius Antanas Tarvydas, dviejų baudžiauninkų atneštas į vestuves paklerusiame krėsle taukuotais ranktūriais, nes buvo kviestas, nors ir patiestas prieš metus apopleksijos smūgio, kuris keistu likimo sutapimu jam tapo paskutiniu ir pačiu tikriausiu amžinatilsį Jono Motiejaus Norvaišos pamėgdžiojimu, kažką neva palaimingai sumykė savo pusiau suakmenėjusiu veidu, nuo kurio drykstančią seilę vis šluostė jo amžinoji kankinė Karolina Tarvydienė, kuriai likimas buvo toks negailestingas, kad net ir nuo sutuoktinio negalėjo imti ir išvaduoti ją lengvai ir be vargo, tebūnie jai už tai dangaus karalystė, ir vieną akimirką — bet tik vieną akimirką — į Uršulės atmintį dvelktelėjo tolimas prisiminimas apie jų sūnų, Jonelį Tarvydą, tarsi Jonelis anuomet jai būtų dūkdamas netyčia brūkštelėjęs savo geltona garbana per skruostą, bet tą baugštų prisiminimą tąkart nubaidė Birontas, kuris, žiūrėdamas į tą didelį, išdribusį, pusiau gyvą Tarvydo kūną, paėmė ją už rankos ir palinkęs, lūpomis liesdamas jos ausį ištarė: „prisiek, kad jeigu man taip nutiks, tu padarysi kaip tavo motina ir tau nesudrebės ranka", ir ji negalėjo nesuvirpėti pažvelgusi į Elžbietą, kuri, dabar jau beveik visai pražilusi, su savo juodu našlės apdaru ir šydu, kaip niekur nieko kirkino mažąjį Joną Motiejų ant kelių ir išsiblaškiusi maloningai šypsojosi tai Eufemijai, bet tuo pat metu buvo matyti, kad mintimis ji — toli toli; taip toli, kad galbūt net nebe šiame pasaulyje. Ir kai buvo atšoktos vestuvės Milkantuose, o jaunieji iš Bironto gavo didžiulę įstabaus darbo Augsburgo sidabro paauksuotą taurę, nusagstytą brangiais antikiniais medaliais, su dailiu eiliuotu palinkėjimu greitai pakelti ją už būsimąjį Milkantų įpėdinį, vėliau įvyko vienas nuožmiausių naktinių Birontų priegalvio barnių, mat Uršulė verkdama, tarsi tądien jie būtų apvesdinę ne jos dvynį, o tikrą sūnų, prisipažino, kad geriausia, kas gali nutikti, kad toji Eufemija mirtų anksti ir bevaikė, nes kad tokia gimdytų Norvaišas — tai jau pernelyg, o apmaudžiausia, kad tokiai kurvai ji turės visą gyvenimą jaustis skolinga už jųdviejų su Birontu laisvę ir ramybę. O tada Birontas jai liepė tylėti ir nešnekėti tokių kvailybių, ir taip, žodis po žodžio, jie susižodžiavo ir Uršulė iš piktumo pratylėjo dvi dienas, ir jie pradėjo kalbėtis tik jau pakeliui namo, į Vilnių, kažkur ties Trakais, kai jau buvo tiek nutolę nuo Milkantų, kad nenuspėjamas Uršulės tūžmas nebegalėjo kelti pavojaus, Jonas Kirdėjus karietoje, žiūrėdamas tiesiai priešais save, nei iš šio, nei iš to, prisaikdinęs Uršulę tylėti amžiams, pasakė tiesą, kodėl geriausia, kas galėjo nutikti Kazimierui, yra Eufemija, kodėl jis meldžiąsis, kad tik tosios vestuvės, toji sąjunga, tasai liūdnas ir pakaruokliškai savanoriškas abipusės konvencijos paktas nusisektų, ir kokia pragaištinga įgimta aistra degina Kazimierą, Viešpatie, jam padėk ir atleisk jo Sodomos nuodėmę. Ir jai teko viską paaiškinti, nes ji net ne išsyk suprato; ir čia jau ji nebegalėjo tik gūžtelėti pečiais, ir jis leido Uršulei raudoti, leido lieti ašaras, leido kaltinti save pačią už kvailybę ir trumparegystę, ir tik Uršulei ūmai sustingus ir paklausus „Ar judu?.." jis papurtė galvą, ir taip jie susitaikė, dar labiau susaistyti bendrų paslapčių, kurios juos rišo tvirčiau už santuokos įžadus ir priesaikas Dievo akivaizdoje, ir kas ten žino, kaip iš tiesų viskas būtų buvę, kaip pasisukę, ir ar nebuvo tatai saitas, rišęs juos visus tuos ilgus metus, kai visi kiti saitai nutrūkdavo.