Silva rerum II

„Didis Hašeme, jei lėmei man tai išgyventi, jei mes visa tai išgyvenom, tai neabejotinai Tavo valia, tai ženklas, kad ateinantys šimtas metų bus geresni, kad Tavo valia mums neleido išnykti iš Vilniaus, tai bus mūsų amžius Vilniuje, didis Hašeme, mazel tov[133]!" — lygiai taip pat, tik už šimtų mylių, Vilniuje, ateitim tikėjo garbusis medikas Aaronas Gordonas, pagaliau išėjęs iš savo kvarantanos — ir tikrai, negi jis galėjo skųstis ir, kaip vilniečiai mėgdavo sakyti, varyti Dievą į medį? Visko būta, sunkūs buvo tie metai, ir buvo bjauru, kad jį, užkaltą savo paties namuose, keli susitarę prekijai apgaudinėjo dar ilgus mėnesius, sakydami, jog maras dar siautėja, kai iš tiesų jis jau buvo bepasibaigiąs, betgi, žinoma, jiems buvo parankiau plėšti nežmonišką kainą už maistą, tiekiamą Gordonui į virve pro langą nuleidžiamą pintinę, „na palaukit, pakliūsit susirgę jūs man į nagus", — tyliai guodėsi pats sau medikas; et, betgi tai buvo tokia smulkmena, svarbiausia, kad viskas baigės laimingai jo Rivkai, mat visai ten būta ne maro, kai ji visus išgąsdino pradėjusi nei iš šio, nei iš to vemti gatvėje, ten tik būta nemalonaus palaimintos padėties ženklo, ir, ačiū tau didis Hašeme, jai viskas baigės gerai, jis pats savo rankom priėmė kūdikį, mažą mergaitę, Esę, gal iš tikrųjų tokia buvo aukštesnė valia, kad juos suklaidintų, kad jie patektų į tą kvarantaną ir prasėdėtų visus tuos mėnesius atskirti nuo pasaulio, nesgi kas gi žino, kaip ten viskas būtų pasibaigę, juk Vilniuje ir jo priemiesčiuose išmirė net keturi tūkstančiai žydų, betgi vis tiek mažiau nei kad gojų — jų išmirė dešimtys tūkstančių, ir, didis Hašeme, miestas dabar po truputį vėl tiesėsi, betgi buvo toks ištuštėjęs; kaipgi reikės gyventi — geriausi amatininkai buvo išmirę, išmirė didžiausios giminės, šeimos, beveik visi jo pacientai; ir šiandien, antrą jų Kalėdų dieną, Aaronas Gordonas lyg tarp kitko, daug nesitikėdamas nuėjo aplankyti ponios Birontienės į Arklių gatvę, betgi, kaip keista, jos namai buvo tušti, išparduoti, pabeldus bromą atvėrė tik senas gaižus vienuolis: ponia Birontienė viską pardavė prieš pusmetį ir išvažiavo, dabar čia tik jos funduotas našlaitynas, ir jis mostelėjo į kiemą, kur stovėjo kelios auklės, jos laikė ant rankų kūdikius, o kiti, jau vaikštantys ar dar didesni, šiltai sau aprengti, įraudę dūko ir lakstė tiesiai ant sniego; ne, jis neturįs jokių žinių iš ponios Birontienės, ji išvykusi į savo tėvų dvarą, ką ten gali žinoti, ar dar begyva, tesaugo ją Viešpats, tą šventą moterį, ir vienuolis paskubom persižegnojo; „o ne, tik ne dar vienas", — suniurzgė, nes jiems ten su žydu besišnekant prie vartų priėjo jauna, bet suvargusi motina, vedina gal dvejų metų vaikeliu; „priimam tik kūdikius, ir vien našlaičius, netekusius abiejų tėvų", — nesvetingai pasakė vienuolis, betgi moteris papurtė galvą: „aš ne į našlaityną, aš — į Birontų namus, tai — Sebastiano Bironto sūnus, štai įrodymas, turiu jo žiedą", ir ji pratiesė vienuoliui aukso signetą su išraižyta šerno galva, ir tasai jį įdėmiai apžiūrėjo, o tada tik paklausė: „ar buvot priėmę santuokos sakramentą?", ir moteris vėl papurtė galvą: „ne, bet štai žiedas, pats jį man įteikė, sakė būtinai pripažinsiąs, tai tikrai Sebastiano Bironto sūnus", ir čia vienuolis tik užvertė akis į dangų ir mostelėjo į kiemą: „ten dar du tokie neteisėti įpėdiniai laksto, — jis paniekinančiai atsikrenkštė, dar vienas velionio Sebastiano benkartas; tiek jau to, užeikit, koks gi dabar skirtumas, vienu benkartu daugiau ar mažiau", ir, atsisveikinęs su Gordonu, vis dėlto įsileido tą moterį su vaiku vidun.

Kaip keista, kaip keista, kad po viso šito mieste dar yra vaikų — šiek tiek susigraudinęs mąstė sau Aaronas Gordonas iš Arklių gatvės eidamas atgal namo pro Rotušės aikštės kampą; betgi gyvenimas tęsėsi toliau; kad ir ištuštėjęs, Vilnius jau po truputį vėl gaiveliojosi po maro, po truputėlį taisėsi, po truputėlį buvo įvedinėjama tvarka; štai ir dabar aikštėje stypsojo kartuvės — ten dabar naujasis vaitas korė sugautus maro vagis ir marodierius, štai šeši jų stovėjo su kilpomis ir Aaronui Gordonui einant pro gan skystoką žioplių minią — nes mirtis Vilniuje jau kurį laiką nebebuvo nieko ypatinga, ji nebebuvo priežastis susirinkti spoksoti — vienas jų pasirodė lyg ir matytas, bet, tik perėjęs Vokiečių gatve ir tik jau sukdamas į Žydų kvartalą, tik pakeliui namo valgyti kad ir skystos, bet su meile Rivkos išvirtos zupės, garbusis Aaronas Gordonas prisiminė, kur ir kokiom aplinkybėm tą niekšelį jis matė.