Silva rerum II

Vėliau, jau po kelių valandų, jau išsisklaidžius rūkui, vėl šąlant ir po truputį temstant ir virš ežero skleidžiantis vaiskiai žydrumai, Astrachanės regimento pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas, pašauktas vieno savo kareivių ir nusileidęs per sodą prie ežero, išvydo keistą ir netikėtą vaizdą — ant gruodo, jau po truputį dengiami retų krintančių snaigių, prie senovinio saulės laikrodžio ir prie marmurinio antkapio gulėjo du kūnai — vienas, kiek buvo galima suprasti iš drabužių, nes buvo beveik be galvos, kurią, akivaizdu, ištaškė šūvis, priklausė vyrui, regis — tarnui ar medžiokliui, kitas — nuvirtęs greta, su visu krėslu, nusismaukusiais kailių apklotais — mažulytei, susitraukusiai it sudžiūvęs rudens lapas senutei su juodu našlės šydu, kurios krūtinėje žiojėjo gan didelė durtinė žaizda, ir pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas dievobaimingai persižegnojo, tada karišku įpratimu tvarkingai ir nuosekliai nuo jos sustingusių pirštų nutraukė kelis nemažus deimantinius žiedus — vis tiek bedniažkai[129] jau jų neprireiks — ir išvydęs dar kažką blizgant tarp lavono sijono klosčių pasilenkė patikrinti; ten pririšta pasirodė besanti nedidelė, meniško darbo auksuota dėžutė su dangteliu, kurią atidaręs jis išvydo dailų šilko ryšulėlį, jį išvyniojęs — rado pakulas, o tarp jų — ir jis net iš netikėtumo išmetė tai iš rankų — buvo maža, sudžiūvusi, bet neabejotinai žmogaus širdis. Kyššš, bliad[130], —  dar bandė jis nuvyti priskridusią varną, bet nespėjo — toji įžūliai karkdama nuplasnojo šalin su visu kraupiu radiniu snape, betgi tiek to, Aksentijus Fominas įsidėjo tą aukso dėželę į savo uniformos kišenę ir patraukė atgal į dvaro rūmus, visa tai buvo labai keista; taip, keista istorija — kai jie prieš porą valandų užėmė šitą dvarą, didžiulis akmeny iškaltas herbas virš židinio jam pasirodė lyg matytas, o paskui jis suprato kur — buvo baisiai nustebęs, kai tarp kitų portretų pamatė nuo sienos žvelgiant andainykštį savo pažįstamą iš Biržų, rotmistrą Norvaišą; nu, ty už menia prosti, Izydor Kazimirovič, na vojne kak na vojne[131] — pratarė jis portretui; geras žmogus buvo tas rotmistras, nors kitados jie turėjo tam tikrų nesutarimų, betgi apskritai tiems lietuviams taip ir reikia, išsisemiantis, pakrikęs, silpstantis jie narodas[132], jų šlovės dienos jau praėjusios, o dabar aušo naujas šimtmetis, naujas amžius, ir šitas amžius bus mūsų, šitas amžius bus rusų pergalių amžius — mąstė sau pulkininkas Aksentijus Petrovičius Fominas.

„Vis tiek ateinantis šimtmetis priklausys mums, tai bus mūsų laikas, tie keli pralaimėjimai — nieko nereiškia, dabar mes — laimėsim", — dėl stebėtino sutapimo beveik lygiai tą patį galvojo ir švedų armijos kapitonas Erikas Kristianas Edensvardas, traukdamas kardą iš makštų ir savo vyrams duodamas ženklą pulti. Jie šį seną dvarelį prie ežero, kuris dabar viliojančiai švietė savo žiburiais, stebėjo beveik visą dieną ir deramai palaukė, kol rusai jį užims, įsikurs ir atsipalaiduos; geriausia buvo pulti iš pasalų, priešui to nė nesitikint, ir nors rusų buvo daugiau, betgi jiems pavyko paslapčia keliomis parako statinaitėmis užminuoti ūkinius dvaro pastatus ir vieną rūm o kampą, tad jei reikalai pakryptų į blogąją pusę, viską galima bus paleisti tiesiai į orą.